Danielius Jakubavičius

Svečiuose Raseiniuose – o kaip gi be skambios armonikos ir geros, lietuviškos polkos?

Kai armoniką į rankas paima raseiniškis Dainius Maslauskas , ilgai raginti nereikia. Vos pasigirsta pirmieji akordai, ir jau, rodos, kojos pačios pradeda kilnotis.

O kokia gi armonika be visiems gerai pažįstamos „Tado Blindos“ polkos ? Melodijos, kuri daugeliui lietuvių įaugusi kažkur giliai į širdį – vieniems primena jaunystę, kitiems kaimo šventes, vestuves, gegužines ar vakarus, kai muzikantui užgrojus žmonės dar ilgai nenorėdavo skirstytis.

Šįkart nuskambėjo ne tik ji. Dainius sugrojo ir daugiau puikių melodijų, tarp jų – iš Raseinių krašto muzikinio palikimo.

Ir čia slypi kur kas daugiau nei vien smagus pagrojimas.

Dainius Maslauskas – etnomuzikologas, menotyros magistras, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventas , armonikų tipo muzikos instrumentų kolekcininkas ir restauratorius. Gimęs 1998 metais Raseiniuose, jis nuo mažens augo apsuptas tradicinės instrumentinės muzikos, o dar paauglystėje įsitraukė į krašto kapelų veiklą.

Šiandien jaunas raseiniškis vadovauja Raseinių rajono kultūros centro tradicinės instrumentinės muzikos ansambliui „Dubysa“ ir daro darbą, kurio vertę galbūt geriausiai pajusime po daugelio metų – ieško senųjų Raseinių krašto melodijų, jas prikelia ir grąžina žmonėms.

Kaip yra sakęs pats Dainius, jo noras paprastas – kad Raseinių krašto kūriniai skambėtų, o ne dulkėtų archyvuose .

Ir skamba!

Jo darbai jau pastebėti ne tik gimtajame krašte. 2023 metais Dainiui už Raseinių krašto garsinimą meno srityje buvo įteiktas savivaldybės apdovanojimas „Auksinis lūšiukas“ . 2025-aisiais jis buvo įvertintas už tradicinių instrumentų puoselėjimą bei autentiškos žemaitiškos muzikos sklaidą, o jo vadovaujamas ansamblis „Dubysa“ tais pačiais metais pelnė vieną aukščiausių šalies mėgėjų meno įvertinimų – „Aukso paukštę“ .

Smagu matyti jauną žmogų, kuris ne tik baigė magistrantūros studijas, bet ir moka tiek daug praktiškų dalykų – groti, rinkti, pažinti bei restauruoti senuosius instrumentus, burti muzikantus ir svarbiausia – neleisti savo krašto muzikai nugrimzti užmarštin.

Gal todėl klausantis jo armonikos ir apima tas keistas jausmas: melodiją, rodos, jau kažkur esi girdėjęs.

Gal vaikystėje. Gal pas senelius. Gal kokioje kaimo šventėje.

O gal ji tiesiog mūsų visų – lietuviška, sava ir iki pat širdies gelmių pažįstama.

Kol tokias melodijas groja jauni žmonės, tol jos tikrai nedulkės archyvuose.