Danielius Jakubavičius

Alytuje nebežinau aktyvesnio fotografo už Zenoną Šilinską, kuris žiemą vasarą, bet kokiu oru pėsčiomis, ar dviračiu pastoviai suka apie miestą. Jis - kaip koks kranklys, žvitria akimi iš dangaus, stebintis, analizuojantias ir pastoviai mąstantis ką čia įdomaus ir išskirtinio užfiksavus! Ir tai jis daro dviems tikslams: tuoj pat nusiųsti nuotraukas žiniasklaidos priemonėms, ir už tai gauti simbolinį mokestį, o antra - kaupti išskirtinius vaizdus kokia nors būsimai savo autorinei parodai.
„Kažkiek išsigimė fotožurnalisto specialybė",- sutiktas kelyje sako Z. Šilinskas. „Kai visi dabar patapo fotografais ir filmuotojais, tai ir žiniasklaidai atrodytų nelabai reikia tokios srities apmokamų darbuotojų, neva galime dirbti iš idėjos, be atlygio. Jei ne tu, tai kitas tai padarys, juk kokybei dabar ne taip kreipiamas dėmesys, kaip anksčiau. Visiems svarbiausiai greitai, kad ir bet kaip kažką padaryti ir svarbiausia būti pirmam!"
Vyriškiui labiausiai patinka fiksuoti žmones, besikeičiantį miestą. Tik iš bėdos fotografuoja nelaimingus įvykius.
Zenonas Šilinskas visada pilnas optimizmo ir šaunių idėjų! Paklaustas koks jo darbo stažas, atsako: „Kitais metais bus 40 metų, bet labai noriu sulaukti ir 60-ies!". To ir linkiu Tau, Zenonai!