Rūta Averkienė

„Tai Žiūrų slaunas kaimas...“. Šie žodžiai skamba vienoje iš daugybės autentiškų paties seniausio Varėnos krašte, kitąmet penkiasdešimtmetį minėsiančio Žiūrų folkloro ansamblio dainų. Ši daina – simbolinis Žiūrų kaimo himnas, ji pagarbią vietą užima ir naujai išleistoje dviguboje kompaktinėje plokštelėje „Tai Žiūrų slaunas kaimas“, kuri itin skambiai, dainuojant gausiam Žiūrų ansambliui, bus pristatyta šį sekmadienį, lapkričio 24 d., 15 valandą Varėnos kultūros centre.  Koncerte, kuriame dainuos visas gausus bene penkiasdešimt dalyvių skaičiuojantis prieš keletą metų atsikūręs ansamblis ir kuriame dainuoja net keturios kartos, netrūks dainų, autentiškų dzūkiškų pasakojimų bei džiugių emocijų.

Etnografai Žiūrų kaimą vadina dainuojančia Dainava, nes čia dzūkų folkloro tradicijos gyvuoja nuo neatmenamų laikų ir tebepuoselėjamos iki šiol. Ne veltui 2005 m. Žiūrų kaimo folkloro ansamblis pripažintas geriausiu Lietuvos kaimo folkloro ansambliu, jam įteikta „Aukso paukštė”.

O kad mažytis Žiūrų kaimas šalia Ūlos tikrai „slaunas“, liudija šį kaimą Lietuvoje ir už jos ribų išgarsinę kaimo dainininkai, čia gyvenantys darbštūs žmonės, šaunios audėjos.

Šį sekmadienį bus galima ne tik jų paklausyti, bet juos ir pakalbinti bei išgirsti daugybę įdomiausių gyvenimo istorijų.

Žiūrų kaimo žmonėms ši šventė labai svarbi. Ji – tikrai daugiau nei kompaktinės plokštelės pristatymas. Šventė įprasmins ansamblio atgimimą, už kurį ansambliečiai dėkingi šviesaus atminimo ansamblio vadovei Linutei Būdienei. Nors kompaktinė plokštelė dar nepristatyta, bet žiūriškiai jau džiaugiasi ir didžiuojasi, kad ji pateko į Lietuvos nacionalinio kultūros centro seriją „Dainos iš visos Lietuvos“.

Pirmajame diske skamba net dvidešimt keturios Žiūrų kaimo dainos. Jas atlieka ir senieji ansamblio dainininkai, ir naujai atsikūrusio ansamblio nariai. Antrasis diskas – tarsi Žiūrų kaimo „kraičio skrynia“, kurią pravėrus pabyra šių metų vasarą bei rudenį įrašyti autentiški „perlai“ –  kaimo senolių pasakojimai apie tradicinį gyvenimo būdą: žmogaus gyvenimo etapus, kasdienius darbus, užsiėmimus, pasaulėžiūrą, džiaugsmus, vargus, šeimos ir kalendorines šventes. Kompaktinėje plokštelėje klausytojas ras  ir knygelę, kurioje išspausdinti visi leidinyje skambančių dainų tekstai, iliustruoti kaimo žmonių išsaugotomis nuotraukomis, atspindinčiomis jų praeities gyvenimą.

Charizmatiškieji Žiūrų kaimo dainininkai kviečia sekmadienio popietę praleisti drauge su jais – ne tik klausytis jautrias sielos stygas virpinančių senųjų kaimo dainų, bet ir dainuoti jas drauge.

Žiūrų ansamblį visada būrė ir jam vadovavo entuziastingos, iniciatyvų ir meilės Žiūrams bei dzūkų folkloro tradicijoms kupinos asmenybės. Prieš keturiasdešimt devynis metus jį įkūrusi ilgametė vadovė ir tikra ansamblio „siela“ Marcelė Paulauskienė, dainas vedanti iki šiol, sako: „Liūdna man būt gyvenc be dainų. Kadu dainuoju, tai gyvenu“.“. Ji moka daugiau kaip pusantro šimto senųjų dzūkiškų dainų, įvairiausių dzūkiškų pasakojimų, yra liaudies dainų pateikėja, atlikėja, rinkėja ir mokytoja. Iš Marcelės dainas yra užrašinėję Lietuvos folkloro ansamblių dalyviai, vadovai, moksleiviai, žymūs folklorininkai. Šios energingos moters pastangomis ir dėka Žiūruose daug metų ruseno kultūros židinys – jos namuose veikė kaimo biblioteka.

Atgimusio ansamblio energingoji vadovė Janina Samulionienė – Žiūrų kaimo anūkė, tad jai šio kaimo skambios dainos žinomos ir pamėgtos nuo vaikystės.

Dabartinio ansamblio meno Eglė Česnakavičiūtė nuo šio pavasario intensyviai  įsijungusi į ansamblio veiklą, sako, jog su džiaugsminga nerimo gyslele laukia plokštelės pristatymo šventės. „Nors mano ryšys su Žiūrais yra toli gražu ne kraujo, tačiau šis kaimas mano širdyje užima ypatingą vietą. Nuo vaikystės mama mane veždavosi prie Ūlos, į Žiūrus. Paskutinius devynerius metus savo laisvu laiku keliaudavau vėl po tas vietoves, apsuptas Merkio ir Ūlos, ieškodama ir dokumentuodama vyriausius ir dažnu atveju paskutinius šilų dzūkų kaimų dainininkus. Kadangi nuo mažumės aktyviai dalyvavau folkloro gyvenime Vilniuje,  Žiūrų kaimo dainos man buvo pažįstamos. Teko garbė jų mokytis iš paties Jono Trinkūno bei kartu su juo giedoti jas. Vėliau, jau studijuojant, pradėjau intensyviai važinėti būtent į Žiūrus ir rinkti istorinę bei etnomuzikologinę medžiagą būtent ten. Su ilgamete ansamblio vadove Marcele Paulauskiene susidraugavome, skambindavomės, aš ją lankydavau ir pažinau Žiūrų dainą iš naujo - traukiant ją kartu su ansamblio „siela“, pagrindine vedančiąja. Bėgant laikui man darėsi vis baisiau - aplinkiniuose kaimuose liudijau situacijas, kas nutinka dainavimo tradicijai, kuomet ji neperimama jaunesniųjų, kaip kaimas nutyla anapilin iškeliavus pagrindinei vedančiajai. Tuomet kitos pritariančios dažnai nemoka tekstų arba nėra įpratę išvingiuoti melodijos ir sunkiai gali perimti šį reikalą tokiame amžiuje. Niekaip negalėjau patikėti, jog Žiūrai galėtų nutilti taip, kaip nutilo Zervynos ar Kapiniškiai… Nes juk tai Žiūrai!...Šį pavasarį jau žinojau, kad ansamblis ruošiasi įrašui - bus leidžiama plokštelė.  Į amžinybę iškeliavus ansamblio vadovei L. Būdienei, Žiūrai tapo kiekvienos mano laisvos dienos ar valandos tema ir darbu. Kiekvienas vasaros savaitgalis - kelionė į Žiūrus, repeticija, aparatūra…

Žinodama kompaktinės plokštelės leidimo tikslą - įamžinti keturių kartų dainavimą kartu, negalėjau leisti nuplaukti šiam darbui, nes juk ir senoliams, nežinia, kiek likę. Susiėmėme į rankas. Su LNKC kolektyvu, Loreta Sungailiene Vilniuje įrašėme atsikūrusio ansamblio, o po mėnesio Žiūruose –senolių dainas. Labai džiaugiuosi ir iki šiol vertinu užsimezgusią nuostabią draugystę ir su antrąja vadove - Janina Samulioniene. Ji man kaip krikštamotė, mes puikiai susidirbame, sprendžiame problemas, planuojamės koncertų eigas...

Istorijos, kurių nuo šiol galėsime klausytis bet kada ir bet kur, apima tris didžiuosius ratus ir jų papročius. Tai žmogaus gyvenimo ratas (nuo gimimo iki mirties), gamtos ir žmogaus veikimo joje ciklas (nuo daigo pavasario iki žiemos šalnos) bei kalendorinių švenčių ratas (nuo Velykų iki Kalėdų). Jaučiuosi taip, lyg tai būtų mano devynių metų meilės šilų dzūkų kaimams įprasminimas, į kurį sudėjau gražiausius ir šilčiausius jausmus.

Kompaktinės plokštelės pristatymo koncerte skambės gražiausios Žiūrų kaimo dainos, ekrano pagalba nukelsiu publiką į kaimelį - iš ekrano, o taip pat ir gyvai  senoliai susirinkusiems pasakos istorijas, laukiame daug svečių ir ruošiamės nuostabiai šventei. Mums ji daugiakampė – švęsime Linos gyvenimą ir šią iniciatyvą bei jos išpildymą ir didelio darbo pabaigą. Labai kviečiame šią dieną būti su mumis ir kartu pasidžiaugti šiuo naujagimiu“, – kviečia Žiūrų folkloro ansamblio vadovė Eglė Česnakavičiūtė.

Viršelio nuotrauka – Raivydo Prakopimo, ansamblio ant tilto nuotrauka – Modesto Andriuškos.