Danielius Jakubavičius

„Nepataisomų batų nėra“, – įsitikinęs 68 metų Gediminas-Stasys Paplauskas, geriau žinomas, kaip Krokialaukio tapkininkas. Vyrą su žmona Dale galima sutikti mugėse, šventėse siuvantį ir pardavinėjantį tapkes. Užsukusiems į Krokialaukį svečiams jis net dovanoja šlepetes. Vyriškis jau pasiuvęs 54 tūkst. porų tapkių ir šis skaičius dar negalutinis.

Batsiuvys iš pašaukimo

G. S. Paplauskas kilęs iš Marijampolės rajono Bukuonių kaimo. Gediminas pasakoja, kad vyresnis pusbrolis dirbo batų fabrike „Lituanica“. Su tėte dažnai lankėsi pas pusbrolį, stebėjo jo darbą. „Pusbrolis sakydavo, kad atsitraukčiau, nes man akinius išmuš. O aš buvau prilipęs prie jo, nes norėjau pamatyti, kaip dirba jo rankų pirštai, kaip plaktuką, vinuką, peilį laiko“. Gediminas jau penktoje klasėje mokėjo šlepetes pasisiūti.

Baigęs Marijampolės Rimanto Stankevičiaus vidurinę mokyklą jaunuolis žinojo, ką studijuos toliau, žinoma, kad batsiuvystės amatą! Jis įstojo į Kauno 11 profesinę mokyklą. „Dviejų metų kursą baigiau per metus laiko raudonu diplomu. Po mokslų grįžau į tėviškę“, – pasakojo Gediminas.

Vyras pradėjo dirbti tuometiniame Marijampolės buitiniame, batsiuvių dirbtuvėse. Vėliau jo darbovietės keitėsi. Dirbo Kaune, Išlauže, Balbieriškyje – vis arčiau Alytaus rajono. Kol bendradarbė iš Išlaužo Gediminui pripiršo savo draugę Dalią iš Jurbarko rajono. Pora 1991 metais apsivedė, apsigyveno Krokialaukyje. Užaugino 4 dukras. Iš jų tik viena - bendra. Tačiau visos sutuoktinių buvo auklėjamos su pačia nuoširdžiausia meile. Dalė prisipažįsta, kad už vyro pasiaukojimą šeimai, būdama ir 43-jų,  jam atsidėkodama pagimdė dukrą.

„Man žmoną pripiršo, o aš Daliai pripiršau batsiuvystės amatą“, – šypsosi Gediminas. Pasak jo, žmona pagal specialybę kulinarė, bet stebėdama vyro darbą, pramoko batsiuvystės amato.

Iš tapkių nepragyvena

Per dieną Gediminas pasiuva tris poras tapkių, per metus – 1100. „Daugiausiai per dieną galėjau 15 porų tapkių pasiūti. Toks buvo mano galingumas“, – linksmai kalba pašnekovas. Vyro tapkės kokybiškos, patvarios, iškeliavusios net į 18 pasaulio šalių.

Audinių atraižų šlepetėms siūti vyras gauna iš baldų gamybos įmonės „Sofa brands“. Kitas medžiagas – vidpadžius, klijus perka iš vienos Kauno įmonės.

„Jeigu aulai pasiūti – galiu padaryti bet kokią avalynę“, – sako Gediminas. Vyras siuva batus pagal specialius užsakymus. Jis prisiminė, kaip teko kino filmui siūti batus rankomis, (be mašininės siūlės ir metalinių vinukų), kurie turėjo atitikti feodalų laikus.

Gediminas ne tik siuva tapkes, bet padeda kaimo žmonėms atlikti įvairius namų ūkio darbus, ir taip prisiduria prie 260 eurų pensijos. Vyras pasakoja, kad 26 metus kasė ir valė šulinius, dabar atlieka smulkius darbus, kur reikia vyriškos rankos pataisyti, paremontuoti. „Būna eilė susidaro. Užsirašau, kad nepamirščiau“, – kalbėjo Gediminas.

Kaip ir visi beveik batsiuviai, taip ir Gediminas turi kokią nors negalią. Vaikystėje persirgęs meningitu, vėliau jam ligos reiškiniai krito ant regos. Teko atidžiai įsiklausyti į gydytojo patarimus, kad jei nori matyti iki gilios senatvės, televizorių žiūrėti tik vieną valandą per savaitę. „Aš taip ir darau. Žiūriu sekmadieniais „Duokim garo". Ir mano siela visai savaitei vėl būna pakrauta nuostabaus muzikinio grožio"- džiaugėsi batsiuvys. O prie viso šito Dalė ir Gediminas šiais metais aktyviai dalyvauja Dainiaus Juozapavičiaus vadovaujamame vokaliniame ansamblyje, dainuoja!

Vyras su žmona puikiai sutaria. „Ginčų pas mus nebūna. Abu turime darbo ir veiklos. O kai sveikatos yra, tai ir svajonių begalinių atsiranda“, – pasakojo jis. Pasak G. Paplausko, svarbu gerbti visus žmones, nes nuoširdūs santykiai tarp žmonių yra neįkainojama vertybė.
Straipsnis laikraštyje "Dainavos žodis":