Lankiausi Alytuje pas Scholastiką Kavaliauskienę. Jipoetė, rašytoja, Butrimonių vidurinės mokyklos garbės gelerijos narė ir paprasčiausiai... įdomi moteris. Jos knygų kiekviena žodžių eilutė dvelkia jausmingumu ir gerumu. Pabandysiu trumpai ją apibūdinti.

Ji gimė 1943 metų vasario mėn. 20 dieną tuometiniame Daugų rajone, Klydžionių kaime. Kodėl tėvai jai davė tokį vardą, nežinanti. Per savo gyvenimą moteriai nepavyko niekur sutikti bendravardės, tačiau yra girdėjusi, kad Lietuvoje ji ne viena su tokiu vardu. Nuo mažens ėjo į Butrimonių vidurinę mokyklą.

 

Ten baigusi 7 klases, įstojo mokytis agronomijos į Alytaus žemės ūkiotechnikumą. Po metų mokykla buvo perkelta į Daugus. Kaip sako pašnekovė, čia ir prabėgo gražiausi jos jaunystės metai. Nors specialybės dalykai buvo dėstomi paraleliai su viduriniu mokslu, Scholastika dar įstojo ir į Daugų vakarinę vidurinę mokyklą, norėdama turėti atskirą brandos atestatą. Nors ji sako, kad eilėraščius rašo nuo mažumės, tačiau didesnio pripažinimo sulaukė Dauguose. Mat mokykloje kūrė šmaikščius kupletus sienlaikraščiui, ironizavo moksleivių didesnius ar mažesnius prasižengimus. Vienąkart ji juokingai aprašė vieną vaikiną, kuris po linksmų vestuvių visą savaitę nėjo į mokyklą. Po tokios kandžios kritikos, jie tarpusavyje nebendravo, vengė vienas kito. Tačiau po kurio laiko tas pats vyrukas, vardu Algirdas,

 

jai pradėjo rašyti romantiškus laiškus. Ir Scholastikai, gražaus žodžio mylėtojai, matyt tai labai patiko, nes vėliau buvo atšoktos ir jų vestuvės. Ir nors vyras prisipažino, kad anksčiau tie jausmingi laiškeliai ne jo buvo sukurti, o brolio - judviejų meilė dėl to nei kiek nenukentėjo...  Po Daugų mokyklų, Scholastika patraukia dirbti į Alytaus rajono Junčionių kolūkį, o Algirdas išeina ilgai karinei tarnybai (4 metams). Moteriai neišsipildė svajonė studijuoti aukštųjų mokslų, reikėjo daug dirbti, kurti mažos šeimos židinį. O įveikus daug sunkumų ir jau atrodo belikus džiaugtis nuveiktais darbais, ištiko nenumatyta nelaimė: pernai nuo ligos mirė jos vyras. Dabar ji gyvena viena, ir slaugo savo 97 metų mamą.

Visą likusį laisvalaikį skiria kūrybai. Labai gerai prisimena savo pirmutinį eilėraštį 3 klasėje apie du bendraklasius Jonus. Jie eidami į mokyklą ant tiltuko susitūmdė ir abu įkritę į upelį mokyklon atėjo permirkusiais drabužiais... Dukros paskatinta 1999 metais išleido savo pirmąją eilėraščių knygą "Laiko karuselė". Antrosios knygos pavadinimą pasufleravo gydytojas a.a. Bagdonas. Scholastikai lankantis pas jį ir besiskundžiant kojos panirimu, šis dar jos neapžiūrėjęs, ir kažką rašydamas, pritarė moteriai "būna, būna...." Vėliau pasirodė "Klevų gaisras", "Už sodo beržų", istorinė apybraiža "Kryžių švenč. M. Marijos Rožinio karalienės koplyčia", dainynas "Kai kris žvaigždė" (parašytas kartu su Jonu Šukiu), istorinė knyga "Alovės švenč. Trejybės bažnyčia", "Sonetai", "Dienų skambesys", vaikiškų eilėraščių knygelė "Saulės vėjas", parašyta kartu su sesers anūku Edgaru Sinkevičiumi. Netrukus pasirodys knyga "Ryliškiai - gyvenimas Nemuno vingyje". Joje išlikusių gyvų liudininkų prisiminimai apie 1944 metais Ryliškių krašte sovietinės kariuomenės vykdytas represijas, Ryliškių bažnyčios istoriją... Yra paruoštos dar kelios eilėraščių knygos, tačiau, dėl pinigų stokos, nežinia kada jos pasieks skaitytojus... O baigiant pacituosiu jos vieną eilėraštį iš knygos "Dienų skambesys":

 

Nepraeik per gyvenimą Mįslės neįminęs - Kodėl čia gyvenai? Kodėl kaitina kraują Upės ledinės Ir svaigina kalnai? Nepraeik per gyvenimą Širdim  nesupratęs,

Scholastika visada šypsosi... Z.Šilinsko nuotrauka

Kad dangus taip arti Jog, apsukęs devintąjį Pragaro ratą, vėl prie rojaus grįžti. (......) Nepraeik nepatyręs, Kad ašaros rieda, Nors neliūdna širdy. Nepraeik nepaglostęs Pavasario žiedo... Nepraeiki! Girdi?