Kalbiname Donatą Bankauskaitę, ilgametę Pivašiūnų kapelos "Griežlė" smuikininkę, šiuo metu savo studijas tęsiančią tolimojoje Indonezijoje.

Donata, tikrai mus stebini tolimomis kelionėmis. Pradžioje buvai Portugalijoje, o štai dabar tu jau net tolimojoje Indonezijoje. Negi užsikrėtei keliautojos sindromu? 

Trumpai tariant – tai tikrai užkrečiama. Labiausiai žavi tai, kad turiu galimybę pamatyti (tiksliau tariant pajausti) kitų kultūrų gyvenimą ir pažinti save. Gyvenimas Portugalijoje stipriai pakeitė mano požiūrį į daugelį dalykų ir visiems drąsiai teigiau, kad tai buvo geriausias pusmetis mano gyvenime. Tačiau studijos Indonezijoje pranoko mano lūkesčius 120 procentų. Tiesą pasakius, sunku apibūdinti žodžiais, kas šiuo metu dedasi mano galvoje. Netikėjau, kad taip toli nuo tėvynės, galiu jaustis, kaip namuose.

Ką studijuoji svečiose šalyse?

Kadangi tai mainų programa, tai studijuoju panašius dalykus, kokius studijuočiau Lietuvoje – viskas, kas susiję su finansais. Tiesa, kadangi turiu galimybę rinktis dalykus savo nuožiūra, labiau orientuojuosi į tarpkultūrinę komunikaciją ir tarptautinio verslo ypatumus.

Ši šalis sudaryta gal iš tūkstančio salų, salelių. Kurioje iš jų tu esi?

Gyvenu Bandungo mieste - Vakarų Javos salos sostinėje. Tai trečias pagal dydį Indonezijos miestas, kuriame gyvena beveik 3 milijonai gyventojų.

Sakai kaip namuose jauties? Tai namų (Lietuvos) nostalgija nekamuoja?

Namai visada liks ta vieta, kur gera grįžti. Mėgaujuosi galimybe studijuoti užsienyje ne dėl to, kad man nepatinka Lietuva, o dėl to, kad įgaučiau patirties, tobulėčiau motyvuotų žmonių apsuptyje. Galiu drąsiai teigti, kad kartais palikti tėvynę pravartu, nes išvykus svetur, imi labiau vertinti ir didžiuotis, kad esi lietuvis.

Iš Lietuvos žiūrint, tai Indonezija ne taip išsivysčiusi kaip Europos šalys. O, tau nuvažiavus ir jau pabuvus joje daugiau nei mėnesį, kaip atrodo?

Nemeluosiu, vos tik atvykus – patyriau smarkų kultūrinį šoką: skurdi kaimynystė, šiukšlynas, didelė atskirtis tarp turtingųjų ir vargšų, keliai be šaligatvių, nuolatiniai kamsčiai ir užterštas oras... Prieš porą savaičių, kartu su vietiniais studentais važiavau į atokią pradinę mokyklą mokyti matematikos pagrindų. Situacija kaimo vietovėse tikrai labai prasta. Kiekvienoje klasėje daugiau nei 40 vaikų, mokykloje net nėra tualeto, o ką jau kalbėti apie prausyklą ar geriamą vandenį. Atokiose vietovėse vaikai dažniausiai mokosi vos šešis metus, o po to pradeda dirbti, kuria šeimas. Sunku suvokti, kad vos 12 metų vaikai įsilieja į suaugusiųjų gyvenimą. Tačiau ne viskas taip blogai, kaip atrodo. Buvau maloniai nustebinta jaunuolių, studijuojančių universitete, ambicingumu ir siekiu kurti šviesesnę Indonezijos ateitį. Čia studentai labai motyvuoti (arba galbūt man sekasi ir aš papuoliau į tokių draugų apsuptį), jie sąmoningai supranta, kad viskas jų rankose.

Gal jau teko aplinkiniams parodyti savo sugebėjimus, grojant smuiku? 

 Visai netikėtai, bet teko. Tiesą pasakius, žaviuosi vietinių noru pagelbėti. Mažiau nei per kelias savaites, vietinių draugų padedama, pasiskolinau smuiką iš vietinio studento. Stengiausi susitarti dėl mokesčio, bet vaikinukas nė nenorėjo apie tai kalbėti. Įdomiausia tai, kad savo geradario net nepažįstu, o jis man paskolino savo instrumentą. Dabar pakankamai dažnai su merginomis bendrabutyje susirenkame pamuzikuoti (taip, čia bendrabučiuose merginos ir vaikinai gyvena atskirai, kadangi Indonezija - musulmoniška šalis).


Kaip užsieniečiai vertina mūsų lietuvišką folklorą?

Tai, kad groju būtent smuiku - daugeliui skamba ypatingai, tačiau muzikuojančių čia tikrai netrūksta. Kalbant apie lietuvišką folklorą, mano draugams (kurių didžioji dalis azijiečiai) visa, kas susiję su Lietuva, jos tradicijomis, gyvenimo būdu – negirdėta bei smalsu.

Tai gal ir širdies draugą turi(ar pasirinksi) iš svečios šalies?

Nemeluosiu, čia jaučiuosi kaip žvaigždė ir dėmesio sulaukiu ypatingai daug. Visgi, kalbant apie širdies draugą, šiai dienai palikim tai paslaptyje, o kaip bus ateityje – pamatysim.

Kur manai susieti ateitį? Lietuvoje ar užsienyje? Daug planų tikriausiai turi? 

Mano ateities vizijoje – gyvenimas Lietuvoje, tačiau tikrai ne dabar ir ne po metų ar dvejų. Kol yra tiek galimybių pamatyti pasaulį, pasinaudojant galybe programų – Indonezija tikrai nebus paskutine stotele. Kadangi jau ketverti metai universitete, vos tik grįžus - kibsiu į baigiamojo darbo rašymą. O po to? Po to laukia daug įdomių dalykų: Work&Travel, praktika ar savanorystė užsienyje ir po metų pertraukos - magistras.

Vau kiek planų! Ir pabaigai - koks tavo gyvenimo credo?

Svarbiausias dalykas – nesėdėti vietoje ir neapsiriboti vien mokykla ar universitetu. Kaip minėjau anksčiau – galimybių yra begalė (o geriausia tai, kad dažniausiai skiriama stipendija studijoms užsienyje ar kelionės/ gyvenimo išlaidų padengimas trumpalaikiams mainams). Vėliau bus daugiau įsipareigojimų: šeima, pastovus darbas ir t.t. Žinau, kad pradžia labai sunki, viskas labai komplikuota. Tačiau kada, jei ne dabar?

Linkime sėkmės!