Šių metų rugsėjo 23 d. docentei, medicinos mokslų daktarei, M.K. Čiurlionio draugijos Senosios Varėnos skyriaus įkūrijai ir buvusiai ilgametei jos pirmimininkei, kraštotyrininkei Gražinai Jaronienei (1926 -2017) būtų sukakę 95-eri metai.

Gražina Jaronienė-Matukonytė gimė 1926 m. rugsėjo 23 d. Leipalingyje. Mokėsi Leipalingio, Kalvarijos pradinėse mokyklose, Utenos ir Alytaus gimnazijose, 1944-1948 m. studijavo Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultete, 1962-1965 m. – Kauno medicinos instituto (KMI) Patologinės fiziologijos katedros aspirantūroje. Dirbdama KMI, mokslinius pranešimus skaitė konferencijose Kaune, Rygoje, Rostove prie Dono, Uljanovske, Taškente, Varšuvoje, Vilniuje.

Keturiasdešimt metų su šeima išgyveno Kaune, bet miesto šurmulys jai buvo svetimas, vis traukė kaimas, kaimo žmonės, nuoširdus bendravimas su jais ir gamta. Išėję į užtarnautą poilsį Jaronių šeima nutarė atsisveikinti su Kaunu ir ieškotis gyvenamosios vietos kur nors atokiau. Ją kilusią iš iš Lazdijų apylinkių , visuomet traukė sugrįžti į Dzūkiją, jos norams pritarė ir vyras Enrikas Jaronis.

Jaronių šeima į Senąją Varėną iš Kauno atvyko 1985 m. G. Jaronienė čia atvykusi pasinėrė į kultūrinę ir visuomeninę veiklą. Visas kultūrinis Senosios Varėnos gyvenimas tapo neatsiejamas nuo Gražinos Jaronienės vardo. Jos dėka M.K. Čiurlionis ir jo kūryba tapo visų žmonių savastimi, o Senoji Varėna tapo žinomu kultūros centru ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų.

1995 metais rugsėjo mėnesį Gražinos Jaronienės iniciatyva ir pastangomis buvo įkurtas Mikalojaus Konstantino K. Čiurlionio draugijos Senosios Varėnos skyrius, kuriam tuomet priklausė 17 narių. G. Jaronienė buvo išrinkta jo pirmininke, ir jai teko nelengvas krūvis išjudinti skyriaus veiklą. Nuo pirmų diena Gražina pasinėrė į darbus. Varėniškiams pasiūlė kuo gražiau atšvęsti M.K. Čiurlionio 120-ąsias metines. 1995 m. rugsėjo 22-ąją Senojoje Varėnoje prie akmens, žyminčio M.K. Čiurlionio gimtąjį namą, susirinko daug jo talento gerbėjų. Pirmąjį žodį tarė Gražina Jaronienė :„Čia didysis Dzūkijos sūnus išvydo pasaulį, o netoli šios vietos stovėjusioje bažnyčioje jam buvo suteiktas Mikalojaus Konstantino vardas. Čia išvydo debesis, išgirdo Merkio čiurlenimą... Mes didžiuojamės genijumi, išgarsinusiu Lietuvos vardą visame pasaulyje“ . Po šv. Mišių skulptorius Mantas Paulauskas bažnyčioje atidengė paminklinę lentą, skirtą M.K. Čiurlioniui.

Vienoje publikacijoje G. Jaronienė džiaugėsi, kad „Senojoje Varėnoje slypi lobiai – jos žmonės. Reikia tik impulso, kad atsivertų juose slypintys dvasios turtai – darbštumas, kantrybė, kūrybinis išradingumas“. Taip jau buvo lemta, kad Senojoje Varėnoje susitiktų du kultūros entuziastai – medicinos mokslų daktarė Gražina Jaronienė ir kunigas Pranciškus Čivilis. Kunigui teko istorinė misija statyti ir įrengti su M.K. Čiurlionio vardu susijusią bažnyčią. Pradėdamas ją statyti klebonas turėjo viziją – bažnyčia turi atspindėti Varėnoje gimusio ir ankstyvąją vaikystę praleidusio M.K. Čiurlionio dvasią. G. Jaronienė kartu su kunigu, vedami didžiulio entuziazmo, negailėdami nei jėgų, nei laiko darbavosi įgyvendindami M.K. Čiurlionio krikšto bažnyčios idėją. G. Jaronienė rūpinosi vargonų reikalais, rinko lėšas vargonams įsigyti. Pavyko surasti rėmėjų, aukojo Lietuvos žmonės, gauta aukų net iš Kanados. 1996 m. minint K.M. Čiurlionio gimimo 121-ąsias metines buvo pašventinti bažnyčios vargonai. Kai Senosios Varėnos bažnyčia įsigijo vargonus, tada G. Jaronienės pastangomis buvo sudaryta sutartis su Lietuvos muzikų rėmimo fondu, sudariusiu sąlygas organizuoti „Sekmadienio muzikos“ koncertus. Dešimtys Lietuvos ir užsienio meistrų parapijai davė galimybę išklausyti šv. Mišias klasikinių religinės muzikos kūrinių fone. Minint M.K. Čiurlionio krikšto 130-ąsias metines draugijos Senosios Varėnos skyrius surengė įsimintiną chorų festivalį „Beauštanti aušrelė“, kuriame dalyvavo ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos chorai.

1997 m., minint M.K. Čiurlionio 122-ąsias gimimo metines, G. Jaronienės rūpesčiu ir iniciatyva įrengtas M.K. Čiurlionio atminimo kambarys. Jame esančiuose stenduose atsispindi draugijos skyriaus veiklos dokumentai ir fotografijos, M.K. Čiurlionio kūrinių reprodukcijos.

1999 metais G. Jaronienė ministro pirmininko Rolando Pakso potvarkiu buvo įrašyta į komisiją dailininko ir kompozitoriaus 125-ųjų gimimo metinių jubiliejiniams renginiams organizuoti. Lietuvos kultūros ministerija sutiko finansuoti du varėniškių čiurlioniečių pasiūlytus projektus – įrengti vieną dailininko vitražisto Vytauto Švarlio vitražą Senosios Varėnos bažnyčios navos lange bei išleisti G. Jaronienės bukletą „Čiurlionį menančios vietos Varėnoje“.

Ne be G. Jaronienės pastangų į čiurlionietišką veiklą buvo įtraukti ir mokesleiviai. 1999 metais jiems padedant buvo pasodintas „Santarvės“ ąžuoliukas. Jubiliejiniais – 2005-aisiais– M.K. Čiurlionio metais birželio 20 d.- liepos 1 d. tuometinėje A. Ryliškio vidurinėje mokykloje vyko kūrybinė-meninė stovykla „Čiurlionis gyvas mūsų darbuose“ .

2005 m. rugpjūčio 14-ąją iškilmingu renginiu Senosios Varėnos Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje buvo pažymėtas M.K. Čiurlionio draugijos Senosios Varėnos skyriaus veiklos pirmasis dešimtmetis. Skyriaus pirmininkė G. Jaronienė rajono spaudoje paskelbė straipsnį „Visus vienijantis jausmas –M.K. Čiurlionis“, kuriame trumpai apibūdino skyriaus kultūrinės veiklos sritis, kurios buvo vykdomos dešimt metų: „SenosiosVarėnos čiurlioniečiai organizuoja jubiliejinius minėjimus, konferencijas, mokomąsias užklasines pamokas, knygų aptarimus, bendruomenės moterų rankdarbių parodas“. Pažymi, kad „jubiliejinių metų proga buvo parengtas informacinis leidinys „Senosios Varėnos dvasinės kultūros židinys – Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia“.

Dar svarbu paminėti faktą, jog M.K. Čiurlionio draugijos Senosios Varėnos skyriaus pirmininkės Gražinos Jaronienės iniciatyva ir atkaklaus triūso dėka pavyko gauti po Lietuvą ir užsienio šalis išsibarsčiusių 35 Čiurlionio genealoginio medžio palikuonių adresus. 2001 metais Senojoje Varėnoje veikiantis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio skyrius pakvietė Čiurlionių giminės atstovus su varėniškiais paminėti 150-ąsias dailininko tėvo Konstantino Čiurlionio gimimo metines. Į pirmą tokį giminės susitikimą atvyko kelios dešimtys kelių kartų Adelės ir Konstantino Čiurlionių palikuonys – 8 vaikų atžalos. M.K. Čiurlionio anūkė Dalia Zubovaitė-Palukaitienė džiaugėsi, kad Varėnoje gyvena didelė jos senelio kūrybos gerbėja Gražina Jaronienė, suorganizavusi šį labai svarbų ir malonų susitikimą.

G. Jaronienė - bukleto „M.K. Čiurlionio tėvui Konstantinui – 150“(2001) viena iš sudarytojų.

G. Jaronienė ilgus metus domėjosi kraštotyra, rinko įvairią medžiagą, rajono spaudoje rašė straipsnius. Rinko medžiagą apie Varėnos džiovininkų sanatoriją. Užrašė savo tėčio sesers Marytės, kuriai teko gydytis džiovos sanotorijoje, prisiminimus.

G. Jaronienė prisidėjo ir prie rašytojo Balio Gražulio pagerbimo.

1998 m. G. Jaronienė pelnytai apdovanota Varėnos rajono Kultūros ir meno tarybos įsteigtu „Sidabrinės bitės“ ženklu ir premija.

2012 m. vasario 16 d. Gražiną Jaronienę Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė apdovanojo Ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“.

Gražina Jaronienė mirė 2017 metais.

Apie G. Jaronienės veiklą pasakojama spalvingose, gražiai išleistose knygose : Danieliaus Mickevičiaus „Kaip tiltelis iš širdies į širdį“ ir „Senoji Varėna 600“. Šias knygas galima rasti Varėnos viešojoje bibliotekoje. Bibliotekoje taip pat yra parengtas straipsnių kopijų apie G. Jaronienės veiklą segtuvas bei sudarytas literatūros sąrašas apie G. Jaronienės gyvenimą ir veiklą.

Su didele pagarba prisimename G. Jaronienę – moterį, kuri be jokio atlygio, tik pasišventimo ir entuziazmo vedama kantrai suko kultūrinį Senosios Varėnos gyvenimą.

Parengė Laimutė Cibulskienė

Varėnos viešosios bibliotekos bibliografė


Naudota literatūra:

Averkienė, Rūta Apie „sidabrinę bitę“, K. Čiurlionį ir sekmadienio muziką // XXI amžius, 2001, vas. 2, p.5

Didieji G. Jaronienės stebuklai / parengė Kazimieras Šliužas // Senoji Varėna – 600 .-[2014], p. 241-243

Karalių pasaka nesibaigia / Danielius Mickevičius // Kaip tiltelis iš širdies į širdį : Varėnos krašto šviesuoliai– Vilnius : Danielius, 2010, p. 112-117