Rūta Averkienė

Šiek tiek apie didžią asmenybę, nusipelniusią Marcinkonių krašto žmonėms ir ne tik. Kovo pirmąją prieš šimtą dvidešimt penkerius metus gimė Kazimieras Nasvytis – iškilių Lietuvos asmenybių – ilgametės valstybinio radijo diktorės, aktorės Undinės Nasvytytės bei architektų Algimanto ir Vytauto Nasvyčių tėvas. Žemaitijos bajorų palikuonis, Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės gydytojas, turėjęs pulkininko laipsnį. Politinis kalinys. Aukščiausios ,,prabos” Lietuvos šviesuomenės ir inteligentijos atstovas. Marcinkoniškiams jis žinomas kaip ,,daktaras Barzda”, šioje Dzūkijos žemėje palikęs ryškų pėdsaką. Kazimiero Nasvyčio vardu pavadinta viena iš Marcinkonių kaimo gatvių, namą šioje gatvėje, kuriame buvo ligoninė ir jis dirbo, puošia paminklinė lenta.

Tai kas gi buvo tas ,,daktaras Barzda“ ? Prieš kokį dvidešimt metų savo tėvo bei visos šeimos nelengvą gyvenimo istoriją papasakojo šviesaus atminimo dukra Undinė. Ji, pažadėjusi tėvui įrodyti ir įtvirtinti šeimos bajorišką kilmę, nuo 2000 m. iki 2008 m. vadovavo Lietuvos bajorų karališkai sąjungai.

 

Nasvyčių giminės geneologinis medis giliai įleidęs šaknis į Lietuvos praeitį. Legitimacinėse bajorų knygose Kazimiero Nasvyčio protėvių kilmė pažymėta jau 1672 metais… Gimęs Tauragės apskrities Margiškių kaime, jis buvo jauniausias iš šešių brolių ir dviejų seserų. Kai būsimajam gydytojui buvo devyneri, mirė tėvas. Motina, Žemaitijos bajoraitė Kiltinavičiūtė, tų laikų šviesuolė, siekė, kad visi jos vaikai įgytų aukštąjį išsilavinimą ir gerą profesiją. Kazimieras ir dar du jo broliai – Motiejus ir Steponas – baigė medicinos mokslus, kiti taip pat turėjo aukštojo mokslo diplomus. Ūkininkauti nemažame – 320 ha – ūkyje pasiliko vyriausiasis iš Nasvyčių. K. Nasvytis mokėsi Palangoje, Jaltoje, vėliau Kijevo universitete studijavo mediciną. Rusijoje prasidėjus revoliucijai, studijas pratęsė Berlyne, Humboldtų universitete. Studijų metais išmoko vokiečių, prancūzų, čekų ir lenkų kalbas. Po studijų pradėjo dirbti Lietuvos kariuomenės gydytoju, ten gavo ir karinį – pulkininko – laipsnį. Kariuomenės gydytojas, o vėliau ir su šeima – žmona su trimis vaikais – buvo nuolat siuntinėjamas dirbti į kitas vietas. 1939 metais rusams iš lenkų atėmus Vilnių, su Lietuvos kariuomenės rinktine K. Nasvytis įžygiavo į Vilnių. Kitas gyvenimo etapas – neilgai trukęs divizijos gydytojo darbas Vilniuje, šaulių korpuse, nes 1941 metų birželį Kazimieras Nasvytis Pabradės poligone jau buvo areštuotas. Už nebijojimą reikšti savo argumentuotos nuomonės apie tvarką sovietų armijoje jis gavo dešimt metų lagerio. Kurį laiką jis buvo kalintas KGB rūmuose Vilniuje, vėliau po tardymų išvežtas į Rusiją, Gorkio, vėliau į Burepolonsko lagerį. Skausmingi jo vaikams buvo išlikę tėvo prisiminimai, kad pasižiūrėjus į karves, tekdavo net ir samanas valgyti. Toks ,,gyvenimas“ padarė savo – kaip pats vėliau pasakojo savo vaikams, vienu metu tesvėrė 45 kilogramus. Tačiau gerai išmanydamas mediciną, net sovietiniame pragaro katile gydytojas vis dėlto išliko gyvas… Užsirekomendavęs gydydamas epidemija susirgusias kalėjimų prižiūrėtojų šeimas, jis galėjo niekam nežinant paimti vaistų ir gydyti kalinius. Visais galimais būdais, apgaudinėdamas lagerių valdžią, jis gelbėjo lietuvius, pats rizikuodamas savo gyvybe. Visa tai darė vildamasis, kad galbūt kas nors padės ir jo nežinia kur esantiems artimiesiems. 1944 metais Kazimieras Nasvytis buvo pakartotinai nuteistas ir ištremtas į Šiaurę, kalėjo Vorkutos, Salechardo, Nadymo, Intos lageriuose.


Gydytojas K. Nasvytis į Lietuvą sugrįžo 1954 metų gegužę – po trylikos nesimatymo su šeima metų. O visiškai reabilituotas buvo 1960–aisiais, Maskvos karinės apygardos karo tribunolui peržiūrėjus jo bylą ir neradus nusikaltimo sudėties joje. Tačiau K. Nasvytis, grįžęs į Lietuvą, turėjo teisę apsigyventi ne arčiau kaip šimtą kilometrų nuo sostinės, todėl pasirinko Druskininkus.

Ten išbuvo neilgai, nes ramybę surado netyčia užklydęs į šilų kaimą Marcinkonis. Čia jis pradėjo dirbti Marcinkonių ligoninės gydytoju. Gyvenimas šiame kaime Lietuvos kariuomenės gydytojui, pulkininkui Kazimierui Nasvyčiui buvo bene pats brandžiausias jo gyvenimo etapas. Čia gimė ,,daktaras Barzda“ – taip dzūkai „pakrikštijo“  K. Nasvytį. Daktarui patiko Marcinkonių apylinkių gamta ir dzūkų paprastumas. Jis dirbo tuometinėje dešimties lovų ligoninėje. Čia jis gydydavo nesunkius ligonius, priimdavo gimdymus, o žmona Elena Nasvytienė būdavo prie kūdikių.


Marcinkoniškiai prisimena, kad vakarais Nasvyčiai eidavo prie tvenkinio, kuris buvo įrengtas paties gydytojo rūpesčiu, kad kaimiečiai turėtų kur maudytis. Marcinkonyse ,,daktaras Barzda“ atlikinėjo bandymus su pušų šakomis, mokslinius eksperimentus su baltosiomis pelėmis – užkrėsdavo jas vėžio ląstelėmis ir stebėdavo, kaip vystosi liga. Dažnai sėkmingai pagydydavo užkrėstą organizmą. Gydytojas žinojo gausybę receptų, kuriuos iki šiol mini senosios kartos kaimo žmonės.

Kazimieras Nasvytis išsirūpino, kad Marcinkonių geležinkelio stotelėje sustotų greitieji traukiniai. Dėl to reikalo jam teko važiuoti į Maskvą, į geležinkelių valdybą.

Marcinkonyse keletą kadencijų gydytojas buvo renkamas apylinkės deputatu, jam buvo suteiktas Garbės Girininko vardas. Be to, gydytojas tuo metu vienintelis rajone turėjo pulkininko laipsnį.

Buvusios Marcinkonių ligoninės darbuotojos Kazimierą Nasvytį prisimindavo kaip gerą, bet labai reiklų mediką. Jis ypač užjautė panašaus, kaip ir jis, likimo žmones, padėdavo jiems. 

Nors ir gyvendamas kaime, gydytojas K. Nasvytis buvo dažnas sostinės koncertų ir teatrų lankytojas, bibliotekų skaitytojas. Norėdamas, kad ir kaimo žmonės šiek tiek kultūrinio gyvenimo paragautų, dažnai kviesdavosi teatralus į Marcinkonis.

Turėdamas subtilų jumoro jausmą, jis mėgdavo pakritikuoti už netvarką, už nevalyvumą. Lankydamas dzūkelius po kaimus, gydytojas nepatingėdavo perbraukti pirštu per palanges, užeiti į tvartus ir patikrinti, ar švariai laikomi gyvuliai…

Marcinkonių apylinkių žmonės gerbė ir mylėjo savo ,,daktarą Barzdą“. Mylėjo ir jis – ir mirties patale apie Marcinkonis jis kalbėjo su nostalgija.

Nasvyčių šeimos gyvenime yra keli įdomūs sutapimai. Dukra Undinė Nasvytytė yra pasakojusi, kad tėvelis labai nemėgo skaičiaus 13, argumentuodamas, jog Vokietijoje nėra šito skaičiaus nei ant namų, nei teatruose. 1672 metų sausio 13-ąją Karališkųjų bajorų sąjunga įregistravo Nasvyčių bajorystę. 1992 metų sausio 13-ąją mirė gydytojo žmona Elena. Dukra Undinė yra gimusi būtent kovo 13-ąją. Šią dieną 1974 metais gydytojas Kazimieras Nasvytis mirė.

Likimas, atrodo, turi savus dėsnius ir savas tiesas…