Danielius Jakubavičius

Genadij Timofejenko g. 1958 m. Ufos srityje (Rusijoje) atkeliavo į Lietuvą būdamas vos 8 metų. Didžiają gyvenimo dalį praleido Lietuvoje, čia mokėsi ir dirbo. Bet šiuo metu kaip nebūtų keista - jis neturi jokios pilietybės ir mūsų šalyje yra įvardijamas užsieniečiu. Kodėl? Genadijaus sunkiausi gyvenimo išbandymai prasidėjo netekus motinos. Jį mažą į Lietuvą atsivežė vyresnė sesuo. Berniukui buvo sunku aklimatizuotis svetimame krašte, ne pyragai čia jo laukė. Mokėsi Alytaus trečiojoje vid. mokykloje (dalykai dėstomi rusų kalba), vėliau Daugų vakarinėje mokykloje. Yra įgijęs tekintojo specialybę. Vaikystėje iškrėtė kažkokią šunybę ir dėl to buvo išsiūstas toli į tėviškę pas tėvą. Nepilnametė sesuo negalėjo prisiimti jo globos. Tačiau Genadij atlikęs karinę tarnybą vistiek sugrįžo į Lietuvą. Darbo knygelėje įrašai byloja, kad jis nuo1978 metų iki 1993 metų dirbo Alytaus ir Vilniaus įmonėse. Paskutinis spaudas nurodo, kad 1993 metų spalio 1 d. ši dvikalbė darbo knygelė užbaigiama ir yra išduotas valstybinio socialinio draudimo pažymėjimas. Iki 1996 m. jis buvo registruotas Daugų kaime. G. Timofejenko vedęs nebuvo, gyveno gana palaidą gyvenimą. Turėdamas daug energijos, netausojo savo sveikatos, nesirūpino savo ateitimi. Turimais duomenimis gyveno Vilniaus, Šalčininkų rajonuose. Dauguose pas priekaištaujančią seserį jau ilgokai nesilankė, tik prieš keletą metų buvo trumpam užsukęs Varėnoje pas kitą seserį, bet kaip ir anksčiau, jis ir vėl pradingo iš artimųjų akiračio. Tačiau pernai vasarą atėjo žinia iš Vilniaus psichiatrinės ligoninės, kad jis ten gydosi po sumušimų ir mažai ką prisimena... Štai tada ir prasidėjo įdomybės. Pasirodo Genadij Timofejenko jau nemažai metų neturėjo jokio asmens dokumento. Ir nors gyveno ir dirbo Lietuvoje (tuo metu galiojo anų laikas pasas), tačiau laiku neįgijęs mūsų šalies pilietybės, jis tapo "ne mūsiškiu". Po gydymosi ligoninėje jis pervežamas į Pabradės užsieniečių registracijos centrą. paaškinimus, kad galbūt jis po 1993 m. galėjo nelegaliai kirsti valstybės sieną ir nepastoviai gyventi Lietuvoje. Po sunkios galvos traumos Genadij mažai ką prisiminė ir pasirašė ką kur liepiamas. Dabar jis tegavo pažymėjimą laikinai gyventi Lietuvoje. Jis pratęsiamas kas metai, o turint tokį dokumentą, asmuo neturi jokios valstybės paramos. Reikia pačiam apsidrausti (tokios pažymėjimo gavimo sąlygos), o sunkiai vaikščiojantis Genadij yra nedarbingas, lėšų neturi. Tam pinigus skiria mažą atlyginimą gaunanti sesuo. (Kita varėniškė sesuo gyvenanti su dukra nuosavame name jo atsisakiusi) Negana to, metinis draudimo polisas kainuojantis nuo 211 litų, neturi jokios realios naudos: gydytojai įrodinėja, kad jie jokiu būdu nepriims pagal tokius popierėlius (kaip ir visiems asmenims suteikiama tik pirmoji pagalba). Alytaus migracijos skyriaus viršininkas Devyžis sako žinantis šitą teisinį nesklandumą, bet nieko negalintis kitaip padaryti. Jis privalo, pratęsiant Genadijaus pažymėjimą, paprašyti parodyti naują draudimo polisą... Belieka kreiptis į teismą ir įrodinėti Genadijaus gyvenime praleistus svarbius teisnius raštiškus aspektus. Gal tada pavyks ką nors pasiekti. Gal. Bet tam reikės vėl investicijų... Beje buvo skambinta į daugelį televizijos laidų (Tv pagalba, srovės, kitos), bet nei viena nesiėmė spręsti šitos keistos dilemos. Žinoma prodiuseriams lengviau išpūsti sensacijos burbulą iš nieko, negu čia vargti nežinioje. Taip išeina, kad ko galingos laidos neapsiima nuveikti Ganadij labui, tą prireiks atlikti vienai vargstančiai jo seseriai Liudmilai.

P.S. Teismo sprendimu Genadijui buvo išduotas leidimas gyventi Lietuvoje. Šiuo metu jis gyvena Pivašiūnų senelių namuose.