Lietuvos pasienyje Lazdijų rajone yra Galinių kaimas. Pirmiausiai į akis krito ten ant kalvos pastatytas akmeninis paminklas, skirtas 1941 m. birželio mėnesio 22 d. žuvusiems rusų pasieniečiams atminti, "apkerpėjusi" nenaudojama buvusi pasieniečių užkarda ir didelis gyvenamasis namas netoli jų, kuris pasirodo anksčiau turėjo visai kitokią paskirtį. Bet dabar viskas iš pradžių.

 Dirbdamas tame kaime, užsukau į paskutinę sodybą prie valstybės sienos, norėdamas pašnekinti ten gyvenančius žmones ir paklausti, gal jie kartais ką nors žino apie kadaise šalimais palaidotus karius. Mane priėmė Marija ir Petras Mockevičiai, abu matę pasaulio po lygiai - po 81 metus, karšto ir šalto patyrę įvairiais praeito šimtmečio laikotarpiais. Atviresnė šeimininkė prasitarė, kad ji virš keturiasdešimt metų yra dirbusi pradinių klasių mokytoja, rinko istorinius duomenis apie savo kraštą, domėjosi visais praeities įvykiais. Pasak jų, šitas didelis namas buvo statytas tais pačiais metais kaip ir Lazdijų šv. Onos bažnyčia (1894-1895 m. net ? ), Čia tarpukario laikais buvo pradinė mokykla, joje mokėsi aplinkinių kaimų vaikai, tačiau pasibaigus antrajam pasauliniui karui viskas pasikeitė, rusai įkūrė pasienio užkardą ir aplinkiniams tai tapo tabu. Po kelių dešimtmečių, už maždaug pusantro šimto metrų link valstybės sienos nuo čia, buvo pastatyta moderni pasieniečių užkarda ir šis atsilaisvinęs pastatas tapo gyvenamuoju namu. Jame buvo įsikūrusios keturios šeimos, tačiau po 1991 metų privatizacijos, šis namas perėjo Mockevičių nuosavybėn.  Draugiški santykiai užsimezgė ir su čia atsikrausčiusiais Lietuvos pasieniečiais, tik būtinosios tarnybos kariai ilgai neužsibuvo ir, šie dėl mums visiems gerai žinomų aplinkybių, taip pat išsikraustė, o visi užkardos pastatai, tapę niekam nereikalingi, liko paprasčiausiai merdėti... Tikrai Galinių kaimo pavadinimas matyt neveltui yra toks kažkieno kadaise sugalvotas, kaip papasakojo Mockevičiai, jie čia gyvendami yra beveik atskirti nuo Lietuvos. Iki Lazdijų miesto yra nedaug, tik apie 9-10 kilometrų, anksčiau važiavęs autobusas šiandien jau nebekursuoja ir išties pagalvojus, kurgi jis važiuos kai šitam kaime yra tik septynios sodybos ir tai iš jų dvi negyvenamos. Todėl aplinkiniai kaimynai kooperuojasi kas kurį gali pavežėti į centrą ir panašiai. O tai dar ne pagrindinė jų visų problema...namų šeimininkai man parodė, kad ryšiui palaikyti su artimaisiais turi du telefonus: vieną mobilųjį, o kitą Teo. Tačiau kai oras pablogėja "orinis - laidinis" Teo praranda ryšį, o mobilusis telefonas dažniausiai prisijungęs prie gretimos šalies operatorių, todėl skambinant Lietuvoje Mockevičiai pavirsta "užsieniečiais". Tada tikriausiai matyt pasitvirtina posakis - svetimi tarp savų... o apie išvis kažkokius čia nutikusius dalykus man pasiūlė geriau paskambinti "ryšiams su visuomene atstovei "... Tai vat. Praeitis, dabartis, ateitis,,, daugumai tik du iš šitų žodžių reiškia prasmę, trečiasis kaip ir nereikalingas tapo.