Kviečiame trumpai pasižvalgyti kaip Alytaus rajono Daugų miesto padangę po trejų metų pertraukos vėl nušvietė literatūros festivalis „Laukinės vaivorykštės".

Auksės Čyžiūtės parengtas video reportažas:

Po trejų metų pertraukos Daugų kultūrinę padangę vėl nušvietė literatūrinis festivalis „Laukinės vaivorykštės 2021“. Šiemet festivalis vyko kiek neįprastoje, pandeminėje aplinkoje, tačiau tai neatbaidė renginių išsiilgusių žiūrovų, kurie gausiai rinkosi į erdvią Daugų kultūros centro salę, į prozos, poezijos ir dainos šventę, kurią kas porą metų rengia Alytaus rajono savivaldybės viešoji biblioteka.

Trumpai priminsiu, jog festivalis „Laukinės vaivorykštės“ pirmą kartą bendraminčius į literatūrinę šventę Dauguose pakvietė 2012 m., tad per devynerius savo egzistavimo metus jame apsilankė per pusšimtis poetų, literatūros kritikų, aktorių, skaitovų bei dainuojamosios poezijos atlikėjų.

Verta paminėti jame viešėjusius tokius poetus kaip Algimantą Baltakį, Vladą Braziūną, Rimvydą Stankevičių, Aidą Marčėną, Marių Buroką, literatūros tyrinėtoją, habilituotą humanitarinių mokslų daktarę Viktoriją Daujotytę-Pakerienę bei bardus Gediminą Storpirštį, Saulių Bareikį, Andrių Kulikauską, Olegą Ditkovskį.

Šių metų festivalyje atsirado viena nedidelė, bet žiūrovams svarbi naujovė: buvo pakeistas tradicinis ir įprastas poetinio festivalio formatas ir įtraukta proza. Žinoma, nepamirštant ir prasmingos autorinės dainos. Manome, jog ateityje festivaliai taps tik dar labiau įdomesni bei patrauklesni žiūrovams, labiau atspindės visą šiuolaikinės literatūros žanrinę paletę ir išplės ne tik poezijos, bet ir prozos gerbėjų ratą.

Šių metų festivalio programa buvo gausi atlikėjais, nors dėl ligos į jį negalėjo atvykti anksčiau skelbtas prozininkas ir dramaturgas Herkus Kunčius, kurį dieną prieš festivalį pakeitė jo geras bičiulis – poetas, prozininkas, eseistas, literatūros kritikas Gintaras Bleizgys. Be minėtojo Gintaro Bleizgio festivalyje dar dalyvavo poetas, literatūrologas, leidyklos „Sofoklis“ redaktorius Vainius Bakas, poetas, eseistas, vertėjas, kultūros savaitraščio „Literatūra ir menas“ vyriausiasis redaktorius Gytis Norvilas ir poetas, prozininkas, režisierius, scenarijų autorius bei aktorius Alvydas Šlepikas. Poetine-muzikine programa susirinkusius džiugino aksominio balso savininkas – aktorius, filmų garsintojas, dainų autorius ir atlikėjas Giedrius Arbačiauskas. Festivalio dalyvius ir žiūrovus pagerbė ir Alytaus rajono savivaldybės meras Algirdas Vrubliauskas bei vicemerė Dalia Kitavičienė. Ta proga rajono meras tarė sveikinimo žodį festivalio svečiams, žiūrovams ir dalyviams.

Pirmasis pasirodė jauniausias festivalio svečias – poetas, literatūrologas, leidyklos „Sofoklis“ redaktorius Vainius Bakas, kuris savo pirmąją poezijos knygelę „Lietaus spalvos“ išleido sulaukęs vos trylikos. Nepaisant jauno amžiaus Vainius Bakas yra pelnęs bemaž visus prestižinius literatūrinius apdovanojimus, įskaitant garsiąsias Salomėjos Nėries ir Vlado Šlaito literatūrines premijas. Jo kūrybinį kraitį sudaro penkios poezijos rinktinės ir viena eilėraščių knyga vaikams. Festivalio metu jis pristatė savo naujausią, šiais metais išleistą poezijos knygą „Tylos fonetika“. Vainiaus poetinės šaknys glūdi lietuvių literatūros klasikų, ypač Maironio palikime, o estetizmo prasme jį įtakoja Henriko Radausko kūryba. Vainiaus tekstai pasižymi poetiniu lengvumu, švelnumu, jie tiesiog plaukte plaukia, tačiau paklausus, kodėl jo trečiosios knygelės „Kas vėjo – vėjui“ viršelyje pavaizduoti nuodingieji „sosnovskio barščiai“, jis atsakė, jog jo poetinis lengvumas – klaidingas įspūdis, nes jo eilės, kaip tie barščiai, gali būti ir dilginančios, ir deginančios. „Tačiau galiu jus nuraminti, – juokavo poetas, – jog viršelyje esantys barščiai – nepavojingi jūsų sveikatai, mat nudžiūvę jie tampa trapūs ir gražūs“. Į klausimą, kodėl jis rašo rimuotomis strofomis, o ne jauniems kūrėjams įprastomis baltomis eilėmis, Vainius šmaikščiai atšovė, jog baltame popieriaus lape jo baltų eilių tiesiog nesimatytų, o paklaustas apie savo kūrybinę virtuvę, vietoj atsakymo perskaitė smagų eilėraštį, kuriame figūravo net šaldytos vištos.

Antrasis festivalio dalyvis – poetas, prozininkas, eseistas, literatūros kritikas Gintaras Bleizgys kaip reta geba įvairiomis formomis reflektuoti savo vidinius išgyvenimus. Jis nebijo atsiverti, nevengia asmeninių patirčių, nesigėdija savojo silpnumo. Niekas jo kūryboje neišgalvota – viskas išgyventa, išjausta, numarinta ir prikelta, viskas kaip tikrame gyvenime. Gintaras Bleizgys yra parašęs 12 poezijos knygų, porą esė rinkinių, vieną romaną, jis puikiai „nardo“ tiek poezijos, tiek ir prozos vandenyse, nors paklaustas prisipažino, jog jam lengviausia kurti poeziją. Jo paskutinėje knygoje „Sūpavimas“, kurią galima pavadinti beveik dienoraščiais, vyrauja atviros išpažintys, netikėti atsivėrimai, asmeninio gyvenimo detalės. Kaip ir prieš septynerius metus išleistoje jo knygoje „Taisyklingumas“. Tad paklausus, ar apnuogindamas savo sielą ir įsileisdamas skaitytoją į savo vidų, jis nebijo būti pažeidžiamu, autorius atsakė, jog prieš skaitytojus jis visuomet stengiasi likti atviras, „nes jie greitai pajaučia nenuoširdumą“, o ir jam nėra ko slėpti.

„Esu negrabiai tašytas iš lauko akmens“, – taip prieš eilę metų yra save apibūdinęs dar vienas festivalio svečias – poetas, eseistas, vertėjas, kultūros savaitraščio „Literatūra ir menas“ vyriausiasis redaktorius Gytis Norvilas, kuriam „rašyt eilėraštį, tas pats kas pavasarį kapot malkas“. Festivalio metu jis pristatė šiais metais išleistą jau penktąją savo poezijos rinktinę „Akla valtis“, kurios vienas iš pagrindinių veikėjų yra sodininkas, atkeliavęs iš ankstesnės jo knygos „Grimzdimas“. „Ši knyga – tai savotiška išvarymo iš rojaus sodo, Nojaus mito interpretacija, aidas, tvano refleksija. Tą dariau labai sąmoningai. Mėginau sukurti atskirą pasaulį ir priversti skaitytoją juo patikėti, suteikti iliuziją. O sodininkas – tai tam tikras Nojus, ieškantis naujojo pasaulio, Adomas, išvarytas iš sodo... Čia galimos įvairios interpretacijos“, – pristatydamas savo knygą teigė poetas. Paklaustas, ar poezija yra skirta visiems, ar tik išprususiems skaitytojams, Gytis atsakė, jog „poezijoje itin svarbus yra ritmas, o jį gali justi daugelis, vienok tam tikras žinių bagažas, skaitant sudėtingesnius tekstus, tikrai nepamaišytų“.

Paskutinis literatūrinės šventės svečias savęs nelaiko nei tradiciniu, nei postmodernistiniu rašytoju. Jam itin svarbus stiliaus pojūtis. Šis žmogus yra universalus: jam paklūsta ir proza, ir poezija, ir filmų scenarijų rašymas, ir režisūra. Neabejingas jis ir kino menui, teatro scenai, aktorystei, nors pastarosios, kurdamas serialus, jis griebiasi tik kraštutiniais atvejais. Tai poetas, prozininkas, režisierius, scenarijų autorius bei aktorius Alvydas Šlepikas, bene labiausiai išgarsėjęs 2012 m. parašęs ir šiemet pakartotinai išleidęs savo sukrečiantį romaną „Mano vardas Marytė“. Romanas nušviečia vieną iš baltųjų istorijos dėmių – „vilko vaikų“ situaciją po Antrojo pasaulinio karo, kuomet badą išgyvenančios Rytprūsių vokietės pas Lietuvos ūkininkus siuntė dirbti savo vaikus, kurie sunkiai uždirbtą maistą nešė savo badaujančioms šeimoms.

Knyga buvo apdovanota daugybe literatūrinių premijų ir net sulaukė tarptautinio pripažinimo, tad nors autorius festivalio metu ir skaitė ištraukas iš „Lietaus dievo“ ar „Mano tėvas žūsta“, vienok kalba vis vien sukosi apie jo garsiausią romaną „Mano vardas Marytė“. Autorius prisipažino, jog surinkęs istorinę medžiagą pradžioje jis norėjo kurti filmą, tačiau negavęs tinkamo finansavimo nusprendė rašyti literatūros kūrinį. „Tiesa, mano knyga sudomino vokiečių kinematografininkus, tačiau jie pareikalavo visų kūrinio ekranizacijos teisių, o aš su tuo nesutikau“, – teigė rašytojas. Autorius prisipažino, jog rašydamas šį kūrinį jis stengėsi išvengti „vilkduobių“: nerašyti sentimentaliai ir vengti bereikalingo žiaurumo. Taip pat jis siekė pusiausvyros tarp tikrų faktų ir fikcijos, „nes tuomet labai lengvai galima nuklysti į šalį“. Rašytojas paatviravo, jog rašydamas šį kūrinį jis galvojo ir apie jaunimą, stengėsi rašyti jiems priimtina kalba, „kad būtų mažai žodžių, trumpais sakiniais, kad istorija vystytųsi greitai, būtų daug įvykių ir daug personažų“. „Tai knyga apie atmintį, meilę, ir užuojautą“, – baigdamas savo prisistatymą teigė rašytojas, o mes pridurtume – „ir apie viltį“, kuri, kad ir kaip banaliai neskambėtų, visuomet miršta paskutinė.

Festivalį vainikavo emocingas ir poetiškas dainuojamosios poezijos autoriaus ir atlikėjo Giedriaus Arbačiausko koncertas pagal žinomiausias ir klausytojų labiausiai pamėgtas Henriko Radausko, Algimanto Baltakio, Vytauto Mačernio, Antano A. Jonyno, Jurgio Kunčino, Donaldo Kajoko, Justino Marcinkevičiaus eiles.

Pasibaigus festivaliui rajono viešosios bibliotekos direktorius Aivaras Vyšniauskas padėkojo renginio svečiams ir įteikė atminimo dovanas bei knygas apie Alytaus rajoną, kuriame ne tik verta apsilankyti, bet visuomet malonu ir sugrįžti.

Festivalį iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Alytaus rajono savivaldybė

Arnoldas Šatrauskas
Remigijaus Muzikevičiaus nuotr.