Gintarinesvajone.lt 1915 m. rudenį vokiečiai po sunkių mūšių paėmė Daugus. Jie tuojau atstatė vietos gyventojų ir kariuomenės sunaikintą telefono-telegrafo susisiekimą Alytus–Varėna ir įsteigė karišką pašto įstaigą. Ji buvo pietinėje Daugų miestelio dalyje, netoli Maušo Peskino karčiamos. Vienintelė telefono atšaka buvo su Kuciškių dvareliu (prie Alovės) ir Baltosios Alovės dvaru bei Korliškių valdiška pasoda, kur gyveno vokiečių kapitonas ir tvarkė trijų urėdijų miškus: Alytaus, Varėnos ir Valkininkų. Civiliniams gyventojams vokiečių Ober–Ost paštas nebuvo prieinamas. Svarbiam reikalui esant, pav. kunigui ar vietos dvarininkui susirgus, buvo prašoma, kad jisai nuo savęs iškviestų gydytoją iš Alytaus. Bet tai buvo labai retas atsitikimas. Laiškų gyventojams vokiečių nevežiodavo, nors vokiškoms įstaigoms paštas ateidavo kasdien, neišskiriant šventadienių ir sekmadienių. Alytuje vokiečių centrinis paštas, skirtas visam apskirčiui, buvo Alytpulkio gatvės pradžioje. Tai buvo didelis vieno aukšto medinis namas, prie kurio visuomet stovėjo vokiečių kareivių sargyba. Civiliniams gyventojams buvo griežtai uždrausta įeiti. Ir taip buvo iki 1918 m. gruodžio mėnesio pradžios, kada vokiečiai susikrovė Daugų Ober–Ost‘o pašto įrengimus bei aparatus ir tyliai išvyko iš Daugų miestelio, nes keitėsi politinė padėtis. Tuo laiku Dauguose susiorganizavo parapijinis komitetas, kurio dvasia ir ašis buvo vietos klebonas kun. Vl. Mironas, nors jis pats tame komitete nedalyvavo. 1919 m. sausio mėn. į Daugus atvyko pirmieji bolševikų kariuomenės daliniai, kurie irgi jokio pašto, kaip ir komitetas, neturėjo. 1919 m. balandžio mėn., pirmuoju viršaičiu čia išrinkus J. Truncę, buvo įsteigtas jo name paštas. Jam nereikėjo mokėti jokios nuomos. Paštas buvo vežiojamas du kartus į savaitę iš Daugų į Alytų vieno ūkininko arkliais. Paštas užplombuotame maiše būdavo atvežamas į Daugus ir valsčiaus sekretorius Felius Palitika iš Korliškių išdalindavo paštą seniūnams, kurie tuomet ėjo ir laiškanešių pareigas. Telefono nebuvo. Nebuvo nei jokio kariško telefono, bet pašto apyvarta buvo labai gyva. Dar bolševikams esant Dauguose (1919 m. sausis–balandis) žmonės nuo Daugų slaptai vykdavo į Alytų ir nunešdavo savo ir kitų pažįstamų laiškus, kur jie būdavo siunčiami toliau. Tuomet žmonės mėgino daugiausia rašyti į Ameriką. Mat, iš vargingos Dzūkijos buvo emigrantų, bemaž iš kiekvienos šeimos. Žmonės prašydavo jų pagalbos pinigais ar kitomis gėrybėmis. 1919 m. gegužės–liepos mėnesį pašto kiekis, kuris pasiekdavo Daugus, buvo nežymus, bet užtat į Alytų jau vežė po pilną maišą. Įdomiausi buvo to meto laiškanešiai. Buvo tai daugiausia beraščiai seniūnai. Valsčiaus sekretorius jiems į tarpupirščius įkišdavo atitinkamus laiškus ir pasakydavo, kam laiškas skirtas. Kol paštas buvo negausus, toks laiškų rūšiavimas pasiekdavo savo tikslą. Jokių nusiskundimų nebūta. Daugų girininkijos paštas buvo atsiimamas miško pareigūnų. Dažniausiai atsiimdavome mes, tėvo – girininko vaikai. 1919 m. liepos mėnesio pirmomis dienomis lenkai, remdamiesi antrąja gen. Fošo linija, užėmė Daugus , kur išbuvo iki 1920 m. liepos mėnesio pradžios. Tuomet Dauguose stovėjo lenkų kariuomenės lenkų dalinio štabas ir veikė jų karo paštas. Tuo laiku neviešas pradėjo veikti ir lietuvių paštas, nes žmonės vis tiek rašė laiškus į Ameriką, ir slaptomis, per Daugų mišką, nunešdavo į Alytų. Susidarė ryšiai su Alytaus paštu, kuris tokios laiškus priiminėdavo, o gautuosius laiškus išduodavo nunešti pro lenkų sargybas atgal į Daugų žemę. Svarbesniems laiškams atsiimti turėdavo atvykti pats adresatas ir įrodyti savo asmenybę. Su Alytum žmonės turėjo ir daugiau reikalų. Ėjo skųstis lenkų žiauriai išreikalaujamom rekvizicijom, ėjo aplankyti savo giminių ir kareivių-savanorių, kurie tuomet gyveno Alytuje – I pėstininkų pulke. 1919–1920 m. žiema buvo gili ir sunki. Žmonės eidami palikdavo savo pėdsakus sniege. Lenkai pasaugodavo ir tokius „paštininkus“ pagaudavo. Pavydūs dzūkai dažnai patys pranešdavo lenkams, kada ir kur kas eina į Alytų. Gyventojams pereiti per „rubežių“ padėdavo miško eiguliai, kurie buvo lietuviai. Kai kurie iš jų buvo lyg ir tarpininkai laiškams perduoti. Lenkai su sugautais „laiškanešiais“ nebuvo švelnūs: tampė po kalėjimus, mušė. Vienas Kazio Kuzmickio (iš Būdos) sūnus buvo Lietuvos kariuomenės savanoris Alytuje, o kitas gyveno Bostone, Mass. Kazys laukė laiškų ir dolerių. Jisai lenkų buvo sumuštas ir mirė, nes buvo silpnos sveikatos. 1920 m. liepos pirmomis dienomis lenkai, bolševikų spaudžiami, išbėgo iš Pocelonių pliacuvkos ir Daugų. Nuo to laiko Daugai jau buvo Lietuvos valdžioje. Lenkai Dauguose buvo įsteigę pašto įstaigą, bet įrengimų dar nebuvo spėję sudėti. Paštas vėl atsirado valsčiaus globoje, kurio sekretorium ir pašto vedėju buvo Serafimas iš Žvirgždėnų kaimo. Dabar pašto tiek atsirado, kad reikėjo įsteigti atskirą pašto įstaigą. Ji buvo atidaryta netoli bažnyčios – Maskolėno namuose, kur jisai išbuvo iki paskutinių laikų. 1920 m. rugpjūčio–rugsėjo mėnesio dienomis kariškiems reikalams buvo pravesta primityvi telefono linija – ant karčių, medžių ir net žemės. Lenkų partizanai dažnai telefono laidus nupjaudavo, o dažniausiai Švobiškių–Domantonių–Pocelonių ir Merkinės apylinkėse. Tada karo vadovybė įvedė telefono laidų saugojimą. Vyrai nuo 16–70 metų amžiaus su lazdomis iš eilės ėjo panaktiniais. Saugojo šias linijas: Alytus–Merkinė, su atšaka į Nedzingės dvarą, kur stovėjo Alytaus komendantūros baro viršininkas, ir Alytus–Bobriškės, o iš ten į Žilinus, netoli Valkininkų ir Onuškio. 1920 m. gruodžio 7–15 d. visos šaulių-partizanų užtvaros iš fronto linijos buvo nuimtos ir demarkacijos liniją pradėjo saugoti I lietuvių (raitelių) gusarų pulkas. Jie įtaisė (bent tarp Alytaus ir Bobriškių–Žilinų) telefono liniją ant eglinių, nenužievintų stulpų. Varginga buvo linija. Ji buvo daryta sušalusioje žemėje, tvirtinant ir tiesinant stulpus. Bet tai buvo jau tikra telefono linija. 1921 m. aš pats turėjau dažnai lankyti Daugų pašto įstaigą, nes tuo laiku dirbau valsčiuje. Rašinėjau žmonėms pasus ir nešiojau tėvui – girininkui paštą. Tuomet pašto viršininku buvo Milinavičius, apie 35–40 m. amžiaus vyras, neseniai grįžęs iš JAV. Mokėjo anglų kalbą ir Amerikoje yra buvęs laiškanešiu. Tai buvo labai rimtas ir padorus žmogus, tik kairesnių pažiūrų. Pašto įstaiga buvo vienam kambary. Langai buvo į turgaus pusę. Kambarys buvo pertvertas neaukštu barjeru su varteliais. Tai vieta interesantams. Visos sienos buvo apklijuotos įvairiais valdžios ir pašto įstaigos skelbimais. Už pertvarėlės buvo du stalai. Už vieno sėdėjo viršininkas Milinavičius. Jo padėjėju – laiškų skirstytoju ir išnešiotoju – buvo Bronius Skliutas iš Doškonių, labai menkai raštingas. Jis buvo Daugų šaulių būryje, bet rado priežasčių persiregistruoti prie Perlojos šaulių būrio, nes ten, girdi, „duoną galima valgyti“. Jis greit, kaip ir Serafimas, pakliuvo į kalėjimas už dolerių iš amerikoniškų laiškų išiminėjimą. Kada Daugų pašte buvo įsteigtas civiliniams reikalams telefono patarnavimas, gerai negaliu prisiminti, bet iki 1922 m. pabaigos jo tikrai dar nebuvo. Milinavičius (jis gyveno netoli Kančėnų kaimo rubežiaus, baltame, rusų pastatytame, pavyzdiniame namelyje) irgi ilgai nebuvo Dauguose pašto viršininku. 1923 m. jau buvo kitas žmogus. Vėliau Dauguose apie dešimtį metų pašto viršininku buvo J. Jankauskas, po jo trejus metus – A. Gintneris ir kiti, kurie Daugų paštą tinkamai sutvarkė. 1936–1939 m. A. Gintneriui esant pašto viršininku, buvo įsteigta apie 10 pašto punktų, todėl korespondencijos kiekis ir laikraščių skaitymas šioje dzūkų apylinkėje tuojau patrigubėjo. Jis pašto įstaigoje įsteigė ir akumuliatorių krovimo punktą, todėl lempinių radijo aparatų žymiai padidėjo. 1939 m. rudenį jis buvo iškeltas į Žiežmarius, Trakų apskr. A. Gintneris. “Nuo krivulės iki raketos” (Lietuvos paštininkų atsiminimai). Čikaga, 1968. PostCategoryIcon Posted in Dzūkijos miestų ir miestelių istorinė raida, ISTORIJA, Nepriklausoma Lietuva, SPAUDOS ARCHYVAS