Danielius Jakubavičius

Tarptautinės mokytojų dienos išvakarėse kalbiname dvi mokytojas – 3,5 metų dirbančią jauną pedagogę Ligitą Lesniauskaitę ir  Marytę Zenkevičienę, kuri pedagoginį darbą dirbo 42 metus. Kaip pašnekovės pasitinka Mokytojo dieną? Ką joms reiškia ši profesija, ir kodėl pasirinko būtent mokytojo kelią?

Grįžo namo

26 metų mokytoja L. Lesniauskaitė kilusi Daugų, iš gausios 10-ties vaikų šeimos, mokytojos kelią pasirinko įkvėpta gerų pavyzdžių: priešmokyklinio ugdymo mokytojos – mamos Stefos ir kaimynės pradinių klasės mokytojos Jurgos Diksienės.

Šiandien moteris džiaugiasi šiuo pasirinkimu ir sako, kad jos vaikystės svajonė – tapti mokytoja, išsipildė. Ligita prisimena, kaip vaikystėje susisodinusi lėles jas mokė, kartu stebėdama, mamos ir kaimynės darbą.

L. Lesniauskaitė pradinio ugdymo bakalaurą įgijo Lietuvos edukologijos universitete. Vilniaus Universitete baigė ikimokyklinį ugdymą. Šiuo metu Vytauto Didžiojo universitete kremta Švietimo vadybos ir lyderystės magistrantūros mokslus.

Po bakalauro studijų jauna moteris grįžo į gimtąjį kraštą, nors turėjo darbo pasiūlymų Vilniuje. „Manau, kad ir mažesniuose miestuose, ne tik sostinėje turi dirbti jauni mokytojai. Norėjau įgytas žinias pritaikyti Alytuje“, – sakė Ligita. Moteris dirba Alytaus lopšelyje darželyje „Šaltinėlis“, ugdo priešmokyklinukus.

„Mokytojo darbas ir sunkus, ir lengvas darbas. Daug laiko užima nematomas darbas (į tai ir įeina popieriai, darbas su tėvais), bet darbas su vaikais – man malonumas“, – kalbėjo Ligita.

Pasak jaunos mokytojos, profesinė šventė – Mokytojo diena – jai ypatinga. „Emociškai tai jau jautri diena. Juk įsisukus į kasdieninę rutiną, net nepastebi, kokį svarbų darbą dirbi. Kasmet vis labiau įsitikinu, kaip gera būti mokytoja, kad esu tinkamoje vietoje ir reikalinga. Labai džiaugiuosi vaikų apkabinimais ir sveikinimais“, – apie artėjančią profesinę šventę kalba Ligita.

Savo mažiesiems ugdytiniams ji linki drąsos, klausyti savo širdies, pasitikėti savimi ir svajoti.

Egzaminais negąsdino

76-erių daugiškė M. Zenkevičienė mokytoja jau nedirba 11 metų. Jos pedagoginio darbo stažas – 42 metai ir visi metai praleisti Alytaus rajono ugdymo įstaigose. Du metus, t. y. nuo 1968 m., ji dirbo Santaikos mokykloje. „Čia išleidau savo pirmąją auklėtinių laidą. Su jais ryšius palaikau ir dabar“, – kalbėjo Marytė. Nuo 1970 m. moteris dirbo Dauguose, tuometiniame Daugų žemės ūkio technikume. Mokė matematikos. 2002 m. ji buvo pripažinta geriausia Lietuvos mokytoja. Taip pat M. Zenkevičienė dirbo ir Alytaus kolegijoje docente.

Mokytojos kelią M. Zenkevičienė pasirinko vedama pašaukimo. „Iš mokyklos grįždavau nors ir pavargus, bet laiminga“, – sakė ilgametė mokytoja. Buvę mokiniai prisimena, kad į M. Zenkevičienės egzaminą ateidavo kaip į šventę – pasipuošę, su gėlėmis. Ji mokinių egzaminais negąsdindavo, tik sakydavo: „jeigu mokėtės visus metus, tai ir egzaminas bus lengvas“. Mažiau gabius mokinius taip pat paskatindavo egzaminus laikyti.

Nors mokytoja jau nedirba, bet Mokytojo dieną Marytė pasitiks šventiškai. „Mano draugės mokytojos organizuoja išvyką į teatrą“, – džiaugėsi M. Zenkevičienė. – „Man širdis visada virpa Rugsėjo 1-ąją ir per Mokytojo dieną“, – tęsė ilgametė pedagogė. Moteris sako esanti laiminga, nes dirbo mėgstamą darbą, myli gyvenimą ir žmones.

Artėjančios profesinės šventės proga noriu pasveikinti Alytaus krašto mokytojus. Jūs esate švyturiais ir kelrodėmis žvaigždėmis jaunimui. Ačiū Jums už kantrybę, meilę, žinias. Būkite sveiki ir laimingi!
Straipsnis laikraštyje "Dainavos žodis":