Danielius Jakubavičius

Daugiškis Algirdas Marčiukonis Sausio 13-osios išvakarių liudininkas. Tuo metu prieš 31 metus, jis studijavo tuometiniame Pedagoginiame institute paskutiniame kurse. „Tuomet man buvo egzaminų sesija. Instituto dėstytojai atlaidžiai žiūrėjo ir palaikė studentus budėjusius prie Aukščiausiosios tarybos“, – kalbėjo pašnekovas.
Vyras pasakoja, kad tuo metu daugiškiai, kaip ir visos Lietuvos žmonės jautė bendrystę, bendro tikslo siekimą, pakilimą, bet ne visi išdrįso vykti į Vilnių ir ginti Lietuvą. „Budint prie laužų, prie Aukščiausios Tarybos jausmas buvo nenusakomas. Daug vilties emocijų, tikėjimas nauju tikslu – laisve. Tada buvo vidinis noras aukotis ir nežiūrėti savo ambicijų, savo siekių“, – tęsė A. Marčiukonis. Jis pažymėjo, kad tokiu bendruomeniškumo jausmu gyveno ne visi žmonės. Buvo ir apatiškų, priešiškų žmonių.
Prisiminimai iškyla atmintyje
„Namo į Daugus iš Vilniaus grįžau sausio 8 d. Pasakiau žmonai, kad nieko gero nebus, bus kova, bus kraujo. Nes mačiau, kaip lengva žmones nuteikti priešpriešai“, – kalbėjo pašnekovas. „Nepamenu ar per radiją išgirdau, ar paskaičiau laikraštyje, kad sausio 12 d. važiuos autobusas iš Alytaus į Vilnių pro Daugus. Išėjau prie Daugų gatvės 10, tuomet – seno kelio. Iš Daugų buvau tik vienas keleivis. Autobuse buvo nedaug žmonių, 4-5. Pakeliui jų prisirinko pilnas autobusas. Prieš Vilnių autobuso vairuotojas paklausė kur jam važiuoti: į Aukščiausiąją tarybą, televizijos ir radijo komitetą, ar televizijos bokštą. Nusprendėme vykti prie Aukščiausiosios Tarybos“, – Laisvės gynėjų dienos išvakares prisiminė A. Marčiukonis.
Jis pasakojo, kad sausio 12-oji buvo rami, kūrenosi laužai, žmonės dainavo. „Šalta nebuvo, apie 6-8 laipsnius, bet drėgmė jautėsi,“ – tęsė pašnekovas – „Nuotaiką buvo sunku nusakyti, ją reikėjo pajausti. Žmonės draugiški, dalino arbatą, spurgas. Ramu. Per garsiakalbius pranešė, kad alytiškiai gali važiuoti pailsėti į namus, nes grįš autobusas. Grįžau į Daugus. Išsimaudžiau. Atsiguliau. Bet netrukus prasidėjus puolimui - telefonas netilo. Daug draugų skambino, jaudinosi“, – kalbėjo pašnekovas, prie Aukščiausios tarybos budėjęs ne kartą.
Sausio 13 d. nakties įvykiuose dalyvavo daugiškiai a.a. Antanas Laugalis, Ona Jonienė ir kiti šio krašto žmonės. Bene visi mirę. Net visų vardų Algirdas negalėjo prisiminti.
„Važiuoti ir budėti jaučiau pareigą, atsakomybę. Ir labai liūdna buvo, kuomet išėjus ant Daugų kelio laukti autobuso, buvau vienas...“, – kalbėjo vyras – „Bet ten Vilniuje prie laužų buvo visa Lietuva. Ir jaunas ir senas, visi kartu, dėl vieno bendro tikslo. Visa kita pasimiršta ir nublanksta“, – su jauduliu pasakojo daugiškis.
Pasak Algirdo, geresnio gyvenimo, kaip gyvenime dabar, Lietuvos istorijoje nebuvo. Kaimuose sunku surasti kur galima šviežio pieno trilitrį nusipirkti. Žmonės aptingo, nori tik visko dykai gauti iš valdžios.
„Žmonių trumpa atmintis. Prisimena kas buvo vakar ir šiandien. Jeigu dabar internetas pusvalandžiui neveikia, jau bėda. O tuomet žmonės sugebėjo ir susiorganizuoti, ir draugiškai veikti. Gal žmonės buvo kitokie, gal mažiau išlepinti gero gyvenimo,“ – svarstė A. Marčiukonis.
Paklaustas, kaip dabar žmonės pasielgtų, jeigu Lietuvai jų reikėtų? Algirdas nedvejodamas atsakė: „Būtų žmonių, galbūt mažiau, bet tikrai būtų. Lietuvos patriotų yra ir bus. Nors yra tokių, kurie galvoja, kad valstybė turi už juos viską padaryti ir pratę tik reikalauti“.