„Lietuvos Laisvės kovos sąjūdis iki paskutinės išlaisvinimo kovos veikia slaptai, karo padėtyje (...). Tie paslaptingi istorijos lapai, kuriuose yra įrašyti kiekvieno partizano nuveikti darbai, nueitas nepaprastai sunkus laisvės kovos kelias, legalų gyvenimą gyvenančiam žmogui dažnai net neįsivaizduojami ir neįtikėtini išgyvenimai – jie bemaž be išimties pabaigoje užantspauduojami to paties partizano krauju ir gyvybe – yra nusinešami amžinybėn, iš kurios jie niekuomet nebus visiškai visi sugrąžinti ir niekieno nebus išskaityti tokie, kokie jie iš tikrųjų buvo...“, – rašė Pietų Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas.

 

 Kaip visuomenė, jau ilgokai gyvename kasdienybės ir politikos rutinoje, kurioje, žinoma, šiandienos iššūkių pakanka. Bet valstybei svarbios datos kasmet vėl paskatina atsigręžti ir įvertinti, ar senoji, ir ypač jaunimo karta, žino apie juodžiausios tamsos mūsų istorijos laikmetį, kurio įvykiai tapo teisiniu pagrindu Nepriklausomybės atkūrimui 1990 metų Kovo 11-ąją. Žinoma, kalba čia apie dar nepakankamai suvokiamą, vertinamą ir pripažįstamą mūsų pačių pokario pasipriešinimo judėjimo fenomeną. Daugelis partizanų žuvo, kiti mirė neatlaikę  žiaurių kankinimų, šalčio, bado ar alinamo darbo lageriuose ir kalėjimuose. Atėjūnai, norėdami palaužti lietuvių tautos pasipriešinimą ginklu, parodė protu nesuvokiamą savo barbariškumą. Partizanai būdavo kankinami neįsivaizduojamais būdais: deginami padai, po nagais veriamos adatos, nulupami nagai, tempiami ir laužomi sąnariai, žalojami lyties organai, lupama oda, daužoma, kol  netekdavo sąmonės. Po žiaurių egzekucijų sugrįžo nedaugelis, o ir  sugrįžę kai kurie nenorėjo niekam atskleisti savo praeities ir kančių. Taip ir išėjo Anapilin, išsinešdami savo skaudžias patirtis. Bet partizanų įžiebta pasipriešinimo okupacijai ugnis neužgeso, giliai ruseno daugybę metų, kol įdegė 1990 metų Kovo -11-osios liepsną.

Partizanas Juozas Jakavonis-Tigras po kankinimų, bado, šalčio ir alinamo darbo kalėjimuose ir lageriuose sugrįžo iš ten, iš kur dauguma negrįžo. Pats didžiausias jo noras sugrįžus buvo, kad apie okupantų  barbariškumą sužinotų ne tik Lietuvos žmonės, bet ir visas pasaulis.

Nors nuo tų įvykių praėjo daugybė metų, tačiau Tigras, perskaitęs Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išleistą  Merkio rinktinės štabo 1945-1946 metų dienoraštį – unikalų partizanų laisvės kovų dokumentą, kurį rašė garsus Dzūkijos partizanų vadas A. Ramanauskas–Vanagas, mintimis vėl sugrįžo į tuos baisius laikus, prisimindamas patirtus baisius išgyvenimus.

Štabo dienoraštis pradėtas rašyti vykdant Dainavos krašto partizanų vienytojo, Dzūkų grupės vado plk. ltn. Juozo Vitkaus-Kazimieraičio 1945 m. gegužės 7 dienos įsakymą, kuriame nurodoma: „Kuopų ir batalionų vadai veda operacijų ir veiksmų dienoraštį, kuriame kiek galima suglaustai, bet pakankamai pilnai ir teisingai aprašomi visi partizaniniai veiksmai. Dienoraščio tikslas: palikti teisingą kovų dėl laisvės vaizdą kaip medžiagą istorijai ir pagelbėti vėliau surasti tuos tyliuosius, mažai kam žinomus didvyrius.“

Šio unikalaus leidinio sudarytojas – istorikas, Varėnos rajono savivaldybės meras Algis Kašėta – parašė įžangą, perrašė tekstą, kuris vietomis buvo sunkiai įskaitomas, iššifravo partizanų slapyvardžius, jų gimimo ir žuvimo datas bei vietą, A. Ramanausko -Vanago dienoraštį papildė nuotraukomis bei iliustracijomis.

Šiame dienoraštyje mane labiausiai sujaudino Vanago aprašyta krata, atlikta mano senelių Juliaus ir Karolinos Jakavonių sodyboje Kasčiūnų kaime, kur dabar yra atkurta Pietų partizanų vadų J. Vitkaus – Kazimieraičio ir A. Ramanausko – Vanago vadavietė. 


Apie tą kratą buvau daugybę kartų girdėjusi iš tėvo partizano Tigro ir ryšininkių savo tetų Onutės ir Vladislavos, bet, perskaičiusi Merkio rinktinės štabo dienoraštį, į tuos įvykius pažvelgiau naujai. Itin jautriai Vanagas aprašė, kaip jie jautėsi būdami po žeme ir nieko negalėdami pakeisti, jų likimas buvo atiduotas Dievo valiai. 

„1947 m. vasara. Šiandien ypatingesnė diena, nes rusai čia pat. Girdėjosi štai prieš 40 min. jų žingsniai – taip arti jie buvo. Dabar jie vėl artinasi. Šiuo metu yra 14.00 val. Tokių valandų nedaug žmogaus amžiuje. Šiuo metu sprendžiasi... gyventi ar mirti. Ir tai tuomet, kai žmogus jaunas, pilnas energijos, kūrybos, pasiaukojimo nenuilstamai dirbti mielos Lietuvos laimingesnei ateičiai. Mano, Kazimieraičio ir Strazdo gyvybės Dievo rankose. Jis jas mums yra suteikęs, jas turi teisę atimti, jeigu jau atėjo laikas. Šios minutės yra ilgos ir keistos. Tuomet, kai žmogus esi visiškai sveikas, puikiai protauji ir šaltai svarstai, kas bus už kelių ar keliolikos minučių. Mintys šiuo metu su malda skrenda pas Aukščiausiąjį, kaip ir visuomet mūsų pavojų pilname gyvenime. Dieve, Tavo šventa valia teesie kaip Danguj taip ir ant žemės. Atleisk mums už visa tai, kuo esame Tavo šventą valią užrūstinę. Štai ir vėl pasigirdo bildesys, bet greit nutilo. Šiuo metu jau 14.13 val. Paprastai tokie išgyvenimai ilgainiui išdyla, nublunka, bet jie susikaupus ir po ilgo laiko tarpo galimi vaizduotėje atkurti. Todėl aš ir bandau šį išgyvenimą fiksuoti taip, kaip jis iš tikro yra.

 Ir koks žmogaus menkutis gyvenimas. Jis trapesnis už stiklą ir visa kita. Kai tiek paskutinėmis dienomis kurta ištisomis valandomis po 17 val. ir daugiau. O štai šią minutę viskas gali subyrėti ir tekti už keletos valandų jau gulėti išniekintam gatvėje bolševikų pajuokai. Ši mūsų šventa kova turi baigtis pergale, nes mes kovojame už tikrą laisvę, šventą per amžiais lietuvių mylėtą tikėjimą.

Šiuo metu jau 14.19 val. Sunkiausia, kai esi tokioje padėtyje, kada nebegali sekti priešo ir užkluptam nėra nė mažiausios vilties išsigelbėti. Tokia yra ir mūsų trijų šiuo metu padėtis. Tuo ji ir ypač įdomi, drauge ir žiauri. Tokių momentų man teko jau ne vienas išgyventi. Panašūs šiam buvo jau trys, o kiti tokiose apystovose, kad buvo galimybė gintis ir užkluptam dar kovoti ir gelbėtis. Šiuo metu negali spėti koks priešo skaičius, nors jis čia už keletos metrų. Šiuo metu toliausiai už 20–15 metrų. Šiuo metu pas mus tyla. Girdisi vien mano plunksnos čežėjimas. Pradžia šio pavojaus buvo staigi ir prasidėjo 13.05 val. Pavojus tebesitęsia ir dabar, tik jis atrodo padidėjęs, nes tai girdisi iš reiškinių. Galima neperdėjus šitaip išsireikšti: „Mūs čia ieško ir mes čia!“

K[azimieraičiui] buvo patarta visiškai gesinti šviesą, nes tuoj pristigs oro. Aš šviesą žymiai sumažinau, bet dar palikau, nes tikiu, kad laike 2 valandų likimas bus išspręstas vienon ar kiton pusėn. Tiesa, šviesa pamažu ima blėsti. Dabar 14.29 val. Įkyriausias laukimo laikas. Tokiu atveju, kada mirties šešėlis jau bemaž dengia žmogų, mintys vis vien kaip laisvas aras plasnoja. Kazimieraitis klausia, ar nesigirdėjo naujų ženklų. Aš atsakiau, kad tuo tarpu ne. Dabar 14.33 val. Ir kas įdomiausia, kad tokiu atveju, kada mirties šešėlis jau bemaž dengia žmogų, mintys vis vien kaip laisvas aras plasnoja. Jos dabar ten, kur man brangu. Tos mintys dar aiškesnės, dar mitresnės. Ir tikrai, jeigu mokėčiau gerai valdyti plunksną, gražiai ir daug parašyčiau, bet, deja, to negaliu išlieti po šia plunksna, kas manyje jaučiasi. Viena bloga ir tai, kad ne visa gali rašyti, nes gal už kelių minučių šias eilutes prie mano lavono skaitys priešas.


Bolševike, Tu gali savo jėga mus silpnus tuoj pat sunaikinti, bet neišplėši tėvų žemės, šv. Lietuvos žemelės. Ji mus priglaus ir mes būsim laimingi. Bet jau 14.39 val. Gal Dievas kaip iki šiol, taip ir dabar panorės, kad mes dar kovotume ir dirbtume už jo mokslą, už mielą bočių žemės laisvę. Gal tuo dar daugiau įkvėps jėgų ir energijos nenuilstamai pernešti sunkiausias valandas. Gal jūs, kraugeriai, mūs ir neberasit ir po keletos valandų vėl galėsime lengviau atsikvėpti ir dar šiandien vykti žygin, kuris prieš kelias dienas užplanuotas. Man atrodo, kad tik tokiomis aštriomis gyvenimo valandomis žmogus begali suprasti gyvenimo esmę ir prasmę....Ir gal aš esu laimingiausias žmogus, kad išgyvenu šias valandas, kad jau už kelių savaičių sueis metai, kaip šiuo gyvenimu gyvenu.

 Gal, jei išliksiu iš visų šių gyvenimo audrų, būsiu kūrybingesnis ir nepraleisiu tuščiomis dienų. Gal mano gyvenimas, jei ne šis, būtų tapęs beprasmiu, tuščiu ir šis pasirinktas kelias yra teisus. Šiuo metu taip lengva ant širdies ir rami sąžinė, nes ta kova, kurioje aš visiškai esu pasišventęs ir atsidavęs iki paskutinio kraujo lašo, yra šventa. Visos mano kančios, kurios gal čia pat ar kurios dar ateity mane šioj kovoj pasitiks, visas mano triūsas ir darbas, kurį nuveikiau ar nuveiksiu savo silpnomis žmogaus jėgomis, tebūna tavo, Dieve, didesnei garbei ir žmonijos gerovei. ...

Padėties kitaip pakeisti šiuo metu nebeįmanoma. Jeigu ras, – mirtis, jeigu ne, – vėl viskas tvarkoj. Tik prieš pavojaus pradžią buvo pertvarkomos bylos. Dabar tas darbas sustojo. Reikia tyliai laikytis, nes primygtinai pasikartojo pavojus, kad galim būti rasti. Šiuose namuose jau antras toks išgyvenimas. Tik tuomet, kai buvo kritiškiau, šios minutės nieko nežinojome, o kai patyrėme pavojų, jau buvo praėjusios pavojingiausios minutės. Taip pat pavojus gana greit praslinko. Dar būtų kritiškiau, kad rusai čia pat apieškos virš nugarų... Dabar jau 15.07 val. Taip pat man atrodo, kad šie momentai būtų sunkiausiai pergyvenami, jeigu jie po ramaus gyvenimo staigiai užkluptų. Dabar jau daugybė turėta pavojų – didesnių ir mažesnių ir taip žmogus pripranta. Taip vis laiks nuo laiko įgundi vis šalčiau galvoti ir laikytis, o tai, kaip praktika parodo, tik į naudą išeina. Dėl savęs asmeniškai galėčiau tiek pasakyti. Iš mažens buvau labai bailus. Mokykloje ir net gimnazijoje neturėjau net susipešimų su draugais. Pašaukimas – mokytojas. Kovų pavojai, nakties žygiai, kuriuos skaitydavau aprašymuose, mane baugindavo. Šiuo metu yra taip. Kiekvienas įvykis pirmą sekundę mane perveria kaip elektros energija. Drauge tuo pat įspūdžio padaro žaizda, kraujas, bet po to jau ramu ir savotiškai įdomu. Taip yra ir šiuo momentu. Pistoletas kabo ½ m atstu nuo manęs. Apsisprendimas jau padarytas prieš metus. Dešimtukė ir granatos taip pat čia. Gyvo manęs šiandien, o ir ateity, nepaims, nebent likčiau be sąmonės.

Lygiai žinau ir net neabejoju, kad Kazimieraitis kovotų iki paskutiniųjų, nes yra šaltesnis negu kas galėtų pamanyti. Su juo neseniai buvau bemaž beviltiškoj padėty ir jį vien galimas įsivaizduoti šalčiausias laikymasis išgelbėjo. Dievas ir vėl panorėjo, kad jis dirbtų toliau, gal ir šiuo metu to panorės. Padėtis tokia pat, ji man suvis įtartina. Netikėčiau, kad būtų išdavimas, bet šnipas galėjo maždaug apšnipinėti. Tą mes visi esam numatę. Tuo ir šio pavojaus dydis nesumažėja. Dabar 15.24 val. Tyla, tik šunelis šen ar ten perbėga, bet nebelodamas....Ką rusai dabar veikia ir ką mano toliau daryti, sunku atspėti, bet virš galvų žingsnių nesigirdi. Tik viena aišku, kad pavojus dar nepraėjo, nes tuoj būtų pranešta apie tai. 17.08 val. už 10 metrų aiškus pašnekesys žmonių – neapsirikta, atrodo, bus, jeigu tvirtinčiau, kad rusai. Mat, čia garsas sunkiai praeina, tuo būdu ir artimi garsai nebeaiškūs. nusprendžiame, kad rusai galėjo per šnipus nujaust mūsų laikymosi vietovę, o jeigu taip būtų, tuomet pavojus didesnis. Įtariama ir tai, kad jau 17.12 ir jau vakaras, už valandos bus sutema, o rusai dar nesitraukia. Tokį laukimą ir neaiškumą laikau labiau neigiamai veikia žmogų negu žygis su pavojumi.... Taigi rašant ir fiksuojant padėtį įvykių akivaizdoj savaime žmogus galvoji, kaip šios eilutės atrodys pačiam skaitant, jeigu išliksiu gyvas.

 Jau prie skylės! Įtempimas didžiausias! Skylė jau atidengta ir ... Rusų buvo 60-tis. Dalis jų ėjo tiesiai per mūs namus. Pavojus praėjo laimingai. Prieš kelias minutes pasitraukė paskutinieji. Taip Dievas norėjo... Ir ar tai ne romanui tinkantis straipsnelis, jeigu plunksna būtų tam palanki. Ir čia nė per akimirksnį nepameluota... Bet tai tik dalelė tų vargų pavojų, tik mažytė užblėsusi tų gigantiškų įvykių kibirkštėlė palyginant su tuo, kas vyksta Lietuvoje bolševikinės vergijos priespaudoj...“.

O kas įvyko tomis akimirkomis virš žemės, prisimena partizanas Juozas Jakavonis-Tigras: „Būdamas gretimo kaimo pamiškėje pamačiau, kad po kaimą siaučia enkavedistai. Greitai parbėgau į namus ir apie tai pranešiau Kazimieraičiui ir Vanagui. Užmaskavo bunkerį, susitariau su sesute Vladze, kad ji duos ženklą, kai pasitrauks enkavedistai. O pats nubėgau prie Merkio ir nubridau iki mažojo bunkerėlio, kuris buvo iškastas pačiame šlaite. Įlindau į jį, užsitaisiau šautuvą, pasidėjau granatą ir laukiau. Laikas slinko kankinančiai lėtai, per tas penkias valandas pergalvojau daug ką: galvojau, gal visi buvę bunkeryje jau aptikti, sušaudyti, o gal patys susisprogdino, nenorėdami pasiduoti priešui, o gal užduso nuo oro stokos. Kas atsitiko su mano namiškiais, kad neatbėga sesutė, gal juos jau išvežė, ar dar kas nors blogiau atsitiko? Burna džiūvo, nervai buvo įtempti, tačiau padaryti nieko negalėjau.  Viskas buvo Dievo valioje. Mano močiutė ir Kazimieraitis mane buvo išmokę maldų, todėl labiausiai nuramino malda. Kalbėjau Marijos litaniją, taip nors kiek nuslinkdavo iš galvos baisios mintys. Man atrodė, kad praėjo jau visa amžinybė, pradėjo jau ir temti, krėtė drebulys ir nuo šalčio, ir nuo įtampos....Su kiekviena valanda mintys darėsi vis slogesnės, ir vilties, kad viskas ten, viršuje gerai, mažėjo... Pagaliau pamačiau raštelį ant medžio šakos. Išlindau iš bunkerio ir pasijutau lyg iš naujo užgimęs, apibėgau pamiškę – enkavedistų nėra. Tada pribėgau prie bunkerio, nuėmiau maskuotę – dėžę su smėliu, pamačiau pulkininką Kazimieraitį, kuriam trūko deguonies ir jis buvo prislinkęs arčiau išėjimo angos“, – prisimena Tigras. Apsikabinome ir su ašaromis akyse džiaugėmės, kad likome gyvi.

O aš bandau įsivaizduoti, ką jautė mano senelis Julius Jakavonis, kuris visos kratos metu stovėjo netoli bunkerio ir aiškino, kad nieko čia nėra. Kiek reikėjo savyje turėti tvirtybės, valios kovoti už Lietuvos laisvę, jog išlikti ramiam. Šį kartą išgelbėjo kartys, kurios buvo sudėtos netoli bunkerio, prie tvarto. Enkavedistai pamanė, kad po kartimis ir yra bunkeris. Kartis liepė numesti ir jos buvo sumėtytos ant bunkerio.  Liepė jas numesti iš ten ir pradėjo badyti durtuvais, kurie smigdavo giliai į žemę, buvo badoma pusės metro atstumu aplink bunkerį.

Ir tai buvo ne pirma krata, kuomet Vanagas ir Kazimieraitis buvo bunkeryje. Pirmą kartą buvo net anga atidaryta, nes Tigras buvo išvykęs ir nespėjo uždengti bunkerio. Matyt tokia Dievo valia buvo, išgirdo maldas po žeme ir ant žemės, kad  šis bunkeris nebuvo aptiktas. 

„Namuose buvusi močiutė, mama Karolina, seserys Ona ir Vladzė meldėsi ir prašė Dievo pagalbos, nes jos daugiau nieko negalėjo padaryti. Enkavedistų buvo apie šešiasdešimt, todėl net menkiausias jų jaudulys ar išgąstis galėjo sukelti įtarimų. Mama nuo nuolatinių kratų pradėjo sirgti nuomariu“, – pasakoja Tigras.

O tokios kratos buvo daromos nuolat – ir dieną, ir naktį. Kiek reikėjo stiprybės, kad visa tai ištvertum ir nepalūžtum. Matyt, dėl tų išgyvenimų, kalėjimų, bado, šalčio mano seneliai Julius ir Karolina Jakavoniai taip anksti išėjo Anapilin. Vanagas  apie juos yra labai gražiai yra parašęs: 

„Šeimininkai, pas kuriuos įsirengėme tuos tris bunkerius, buvo neparastai sąžiningi žmonės. Jie buvo pasiryžę ne žodžiais, bet darbais aukotis, kad tik mums sektųsi dirbti ir kovoti dėl Lietuvos laisvės. Kiekviena tokia šeima – tai nesugriaunama laisvės tvirtovė mūsų tėvynėje. Ir su didžiausiu vidiniu pasitenkinimu galiu pasakyti, kad tokių šeimų šiluose ir visoje Lietuvoje yra dar labai daug. Tokių lietuvių darbo ir pasiaukojimo savo tėvynei pavyzdžiai visuomet suteikdavo mums jėgų pergyventi sunkiausias valandas, patikėti lietuvių tautos nemarumu ir žinoti, kad anksčiau  ar vėliau Lietuva sulauks šviesios ateities“.

Merkio rinktinės štabo dienoraštis buvo saugomas Lietuvos SSR KGB archyve (dabar – Lietuvos ypatingasis archyvas) ir kaip daiktinis įrodymas buvo prisegtas prie 20 tomų sudarančios A. Ramanausko baudžiamosios bylos. Jame fiksuojami partizaninio karo įvykiai, netektys, kovotojų siekiai ir viltys, užrašyti alinančiomis požeminio gyvenimo sąlygomis ar mirtino pavojaus akivaizdoje, kai virš galvos stovi bunkerio beieškantis nuožmus priešas.

                   „Sužinom, kad š. mėn. 8 d. (aut. past. 1946-12-08)  pas ūkininką paimtas rusų gyvas ryšininkas partizanas Tigras, ir namuose be ginklo  part. II Bn. Bitininkas. Buvo pakliuvęs ir Taugirdas. Bet jis laikėsi šaltai. Pistoletą  paslėpė užpakaliniuose kišeniuose ir parodė padirbtus  dokumentus.  Paleido. Tigras  daug žino. Jeigu išduotų, būtų blogai.  Tačiau juo  pasitikim. Jis neišduos.... Keliaujame į vadavietę. Grįžę radom viską tvarkoje. Tigras nieko neišdavė. Laikosi didvyriškai...“.

                 Tigras, atlaikęs žiaurius kankinimus, nieko neišdavė ir pilnai išpildė savo vadų Kazimieraičio ir Vanago  pasitikėjimą. Atkūrus Nepriklausomybę, jis betarpiškai liudija Lietuvos ir iš užsienio atvykstantiems žmonėms apie partizanų pasiaukojančią kovą už Lietuvos laisvę.

Skaitytojus visai neseniai pasiekęs partizanų Merkio rinktinės štabo originalus dienoraštis, akivaizdu, nebeleidžia istorijos perrašinėtojams savaip interpretuoti įvairių to laikmečio faktų.  Perskaityti šį autentišką anų laikų liudijimą būtina, kad suvoktum, kaip laivės kovotojai mąstė, kaip gyventi buvo apsisprendę, kodėl nesibaimino vardan Tėvynės paaukoti nei laisvės, nei asmeninės laimės ar net gyvybės.  Partizaninis karas šalies istorijai svarbus ne tik kaip karas plačiąja prasme, tačiau ir kaip paprastų žmonių priešinimasis didesnei okupacinei jėgai. Nors šios jėgos partizanams ir nepavyko įveikti, tačiau šie žmonės tikėjo. Ne veltui jie pasiryžo aukotis vardan tikėjimo atkurti Lietuvos nepriklausomybę, kurią mes visi išvydome nuo jų aukos laiko praėjus dešimtmečiams – 1990 metų Kovo 11-ąją!

Angelė Jakavonytė, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narė