Janina Simanavičiūtė

…Ir paskutinis medžio lapas žemėn kris.

Pagautas vėjo neramaus dar saulėje nušvis.

Paskui ant tavo kapo liūdesiu gulės ir verks,

Kai ašaros sidabro jį, pavargėlį, iš lėto merks.

O šakos nuogos tartum stiklą drasko mano sielą.

Paskendo akys ir aplinkui nieko nematau.

Ir nors tada „sudieu“ net nepasakęs palikai skausmu alsuoti širdį vieną.

Dabar aš ilgesiu ir vieniša malda degu žvakelę Tau,-

Kad laikas nesušaldytų jaukumo tyro tavo šypsenos

Ir nebijotum neramios šaltos žiemos dienos.

Žinau, jei čia dabar stovėtum tu, žmogau,

Šalnos nualinti žiedai pražystų vasaros diena.

O balsas,- pamenu, kaip dainavai

Išgirdus lakštingala nutiltų, nes buvo tavo tai gyvenimo daina!

Bet nesugrįši jau nei su pavasariu drauge,

Nei žvaigždele sapnuota iš dangaus nenusileisi.

Tačiau, nors kaip toli esi, dvelki šilta ugnim šalia

Ir visuomet širdin tu ilgesiu lietaus lašais pareisi.

Tiktai atleisk, atleisk…, jau palieku.

Dabar tik paliesiu šaltą akmenį, dar tik paverksiu.

Ir kaip kiekvienąkart, kaip pas tave vilties skubu,

Aš savo ilgesy ir ašarose, ir skausme ramunę baltą tau ant kapo merksiu.