Meras Algirdas Vrubliauskas

Vėja Varsaitė

Diktatorius. Feodalas. Žemių prisigrobęs kombinatorius, kasantis žvyrą nuosavame karjere. Tokių kaltinimų srautas pastaruoju metu pasipylė ant Alytaus rajono savivaldybės mero Algirdo VRUBLIAUSKO galvos. Visa tai girdintiems žmonėms sunku ištverti nepaklausus: tai po kiek gi tas žvyras mero karjere?

Šį klausimą išgirdęs A.Vrubliauskas, tik kreivai šyptelėjo ir pareiškė: “Turiu nuvilti. Žvyro nepradavinėju ir karjero, kuriame galėčiau jį kasti, neturiu. Šita viešai paskleista dezinformacija – tik paskutinis mano „nuotykis” iš pastaruoju metu kuriamo absurdiško serialo “Žmonės kalba”.

- Yra oficiali informacija, institucijų duomenys, kurie aiškiai byloja: meras nei žemės, nei karjero Kaniūkuose neturi. O dėl televizijos reportažo, kuriame buvo papasakoti visi šitie pramanai, kreipiausi į jį transliavusios televizijos žinių tarnybos vadovą. Save gerbiantys žurnalistai, redakcijos, tarnybos neturėtų remtis tik savanaudiškų tikslų turinčių žmonių kalbomis.

- Alytaus rajonui su mažomis pertraukomis vadovaujate jau beveik 10 metų. Per tą laiką buvo visko – ir pagyrų, ir kritikos, ir priekaištų. Bet tokio atviro ir pikto puolimo viešojoje erdvėje dar nesigirdėjo. Kaip galvojote, kodėl jis prasidėjo ir kodėl būtent dabar?

- Žinoma, kad nesu idealus. Aš tik žmogus.
Tam tikrų jėgų, kurių atstovai mato tik viena: Vrubliauskas – tai blogis. Jų teisė taip galvoti. Bet kažkodėl išskyrus tai negirdžiu nė vieno siūlymo, ką ir kaip padaryti geriau. Kokią jie mato rajono ateitį? Ką padaryti, kad čia gyvenantiems žmonėms būtų geriau, smagiau, šviesiau? Apie tai nė žodžio.

Tokių veikėjų išpuolių aš net nevertinu rimtai. Prisidengę politiko Kęstučio Čilinsko vardu, susibūrę po jo įkurto judėjimo vėliava, subėgę iš visų pasviečių, prasukę ratus per visas partijas, niekur nepritapę, o gal ir senosios komunistų partijos bilietus tebesaugantys jie griebiasi primityvių metodų neigiamoms nuotaikoms kurstyti. Jie turbūt tikėjosi, kad po šitų jų žygių prasidės mitingai, protesto akcijos prieš Vrubliauską.

Bet aš jų nebijau, nes dirbu savo darbą, tariuosi su žmonėmis, bendrapartiečiais, rajono taryba – nėra kada apie šūkalojimus galvoti. Ir ar verta? Susibūrė į judėjimą, o visa judėjimo veikla sukasi apie Vrubliauską. Tik būna skaudu, kai tokie komunistinės praeities šleifo ir retorikos nepamiršę, o gal sąmoningai neatsisakę veikėjai prabyla apie krikščioniškąsias vertybes, kurių pamynimu dar drįsta kitus tarybos narius apkaltinti. Bent jau šitą ribą jiems derėtų jausti ir jos neperžengti.

- Jūs dažnai važinėjate po rajoną, susitinkate su žmonėmis. Ar nesišnabžda už nugaros, merą išvydę, o gal tiesiai klausia, ką padarėte, kad iš ekranų ir spaudos puslapių neišeinate?

- Mūsų žmonės nėra tokie primityvūs kaip kad kažkam atrodo ar norėtųsi. Jie puikiai atskiria pelus nuo grūdų ir aklai nebetiki viešai ištartu žodžiu. Jie daro savo išvadas, turi savo vertinimus. Per tiek metų ir aš rajono žmones pažįstu, ir jie mane. Visada vieni kitiems teisiai viską į akis sakydavome. Nėra to kaimo ar miestelio, kuriame nebūtų kažkas padaryta, pakeista, atnaujinta. Net pats stebiuosi, kad po visų puolimo “akcijų” nebuvo jokios žmonių reakcijos – tik vienas kitas telefono skambutis su tokiu lyg ir nusistebėjimu, lyg ir užuojauta.

- Tiek metų būdamas politikoje, neabejoju, puikiai išmanote jos užkulisinius žaidimus ir norėdamas tikrai rastumėte svertų ir galimybių aršiausiems kritikams ir oponentams apraminti. Kažkam „pametėtas” postas, sudarytas finansinis ar politinis sandoris – ir būtų ramiau, triukšmo mažiau?

- Matyt, yra dalykų, per kuriuos negali perlipti. Tiesiog prigimtis neleidžia.
Puikiai suprantu, kad politika yra kompromisų ieškojimas. Aš esu girdintis žmogus. Žinoma, turintis ir savo nuomonę, to neneigiu. Kai girdžiu pagrįstą kritiką, pastebėjimus, tuomet gali ir privalai eiti į kompromisus.
Bet yra riba, kurios peržengti negali ir vardan tų politinių kompromisų. Nes tuomet pažemintum pats save kaip žmogų. Negali taip pasielgti vien dėl šventos ramybės, kad galėtum ramiai snausti, kad niekas tavo būtų ir nebūtų nuodėmių neieškotų. Buvo visokių pasiūlymų ir iš to paties jau minėto judėjimo narių, atėjusių prašytis į darbą. Bet jeigu žinau, kad žmogus tam netinkamas, kaip galiu jį priimti? O paskui, pamatau, kad tas žmogus vos ne pirmu balsu šaukia, koks Vrubliauskas blogas meras.
Su kitais politiniais oponentais, tarybos opozicija, mūsų santykiai yra normalūs. Opozicijos priedermė yra kritikuoti, pasakyti, ką galima padaryti geriau – tai visiškai normalu ir suprantama.
Bet kai pradedama priekaištauti ir kone kalti prie kryžiaus už tai, kad meras, keturiasdešimtmetį perkopęs vyras, stato namą savo šeimai – dovanokit, nieko nesuprantu. Lietuvių išmintis nuo seno byloja, kad kiekvieno vyro pareiga yra užauginti vaiką, pasodinti medį, pastatyti namą. O rėksnių kompanija už tai ant manęs pila pamazgas.
Juk ne kažkelintą, o pirmą namą savo gyvenime statau. Iki šiol su šeima gyvename už vadinamąsias “vagnorkes” privatizuotame būste. Aplink matau daugybę žmonių – ir mažesniu atlyginimus gaunančių, ir jaunesnių už mane, kurie jau seniai namus pasistatė. O jeigu tą pradėjo daryti meras – tai jis jau kone nusikaltėlis? Tokio požiūrio esu šokiruotas. Bet visai ramus dėl išvedžiojimų dėl žemės ir pinigų – viskas deklaruota, viskas teisėta.
Galų gale, tegu smalsuoliai žino, kad esu ne tik politikas, bet ir ūkininkas. Nenoriu pamiršti ūkininkavimo – man tai ir nusiraminimas, ir atsipalaidavimas. Kita vertus – ir politiko darbas – laikinas.
Šiemet jau pardaviau apie 60 tonų kvietrugių. Gaila tik, kad kaina gerokai mažesnė nei ankstesniais metais. Bet dar turiu parduoti. Gal kas norėtų nebrangiai nusipirkti? Tiems, kam labai neramu dėl mano pajamų dar didesnę nuolaidą padaryčiau (juokiasi).

- Ar niekada per politikoje praleistus metus nebuvo kilusi mintis į viską spjauti ir pasitraukti? Sėtumėte sau kvietrugius, statytumėte, kad ir trečią namą ir niekas po jo pamatais nelandžiotų?

- Aš jau esu užsiauginęs pakankami kietą odą , bet, prisipažinsiu, minčių būna visokių. Nesu geležinis, kaip kad buvo geležinė ledi. Būna akimirkų, kai suvokiu, kad gyvenimas yra vienas, kelių šimtų metų negyvensiu ir gal vertėtų save patausoti. Daug visokių pamąstymų apie tai ir iš savo šeimos išgirstu. Juk nesu vien politikas, turiu specialybę, esu dirbęs ir kitus darbus, neblogai sekėsi, neprapulčiau. Bet… Labai svarbu žinoti, kad ten, kur esi, esi ne vienas. Politikoje aš turiu savo komandą. Yra partija, su kuria sėkmingai einame į rinkimus – ačiū Dievui ir žmonėms, kurie parodo mums pasitikėjimą. Tai įkvepia. Ir tų žmonių nuomonė man daugybę kartų svarbesnė nei kelios piktos ir pagiežingos. Melas ir pyktis negali triumfuoti. Tai mane ir padrąsina. Ir kiti žmonės paragina: kodėl jūs turite trauktis, kodėl mažuma turi diktuoti sąlygas? Yra dar vienas momentas, kurį supras tik politikas, dalyvavęs ne vienuose rinkimuose. Ta nenusakomo jaudulio būsena skaičiuojant balsavimo rezultatus. Tos akimirkos, kai supranti, kad tavo atstovaujamai partijai apreikštas pasitikėjimas, neįmanoma nusakyti.

- Tačiau jau kelinti metai iš įvairiausių valdžios tribūnų kalbama apie tiesioginius merų rinkimus. Jeigu tokie pagaliau vyktų, juose gali nugalėti ir kitas partijos atstovas, ir nepartinis. Ar nerimas dėl to nekirba?

- Mano, kaip ir savivaldybių asociacijos, kurios viceprezidentas esu, nuomonė šiuo klausimu jau daug metų nesikeičia: merų rinkimai turi būti tiesioginiai. Jų nebijau ir visada už juos pasisakydavau. Kita vertus, ir aritmetiką galiu pasitelkti: ankstesnių rinkimų rezultatus ir žmonių atiduotus pirmumo balsus. Skamba nekukliai, bet aš jų surinkdavau daugiausia. Tad žiūrėdamas atgal, nebijau žiūrėti ir į priekį. Esu iš tų žmonių, kurie turi savo nuomonę. Mėgstu įtikinėti ir bendraminčius, ir oponentus. Esu įsitikinęs, kad politikas – neturi aklai klausyti visų nuomonių. Jis turi matyti bent pusę, o dar geriau – keliasi žingsniais į priekį. Domėtis, pažinti, strateguoti. Jeigu tik pritarinėsi visoms nuomonėms, blaškysies, nieko nepadarysi, tik nuomonių ir klausysiesi.

- Bet tuomet bus nuomonių įvairovė. Niekas nevadintų diktatoriumi.

- Bet baigiantis kadencijai, žmonės paklaustų, ką tu padarei? Ir nebūtų ką atsakyti, nes tik taikeisi prie konjunktūros, norėjai visiems geras būti. O norėdamas dirbti ir nuveikti privalai turėti idėjų, jas apginti ir įgyvendinti. Jei neturėsi idėjų, tavęs nei partijoje nelaikys, nei meru būsi.

- Tai kokią beprotiškiausią idėją turi Alytaus rajono meras?

- O, ne vieną. Pavyzdžiui, norėčiau Dauguose įrengti nedidelį vandens parką, gydyklas, kad miestas taptų mini kurortu su smagiomis pramogomis.

- Tikėjausi, jog pasakysite, kad miestą prie rajono norite prijungti… Beje, kaip sekasi miesto konservatoriams – juk kalbama, kad būtent A.Vrubliauskas miesto bendrapartiečiams su nepartiniu meru priešakyje muziką užsakinėja?

- Tokia mintis iš tiesų ne kartą ir viešai, ir kompanijų pokalbiuose yra nuskambėjusi. Viena vertus, lyg ir malonu turėtų būti girdėti, kad tokiam dideliam miestui nedidelio rajono meras turi kažkokią įtaką. Kitas dalykas, kad aš turiu nemažą politinę patirtį, esu partijos prezidiumo narys ir apskrities koordinacinės tarybos pirmininkas, tai todėl kartais ir pasidomiu, kaip sekasi kolegoms mieste. Bet jokiu būdu jiems nediriguoju ir nesikišu į kaimynų reikalus. Kad tie reikalai rūpi – taip. Nes svarbus man yra ir rajonas, ir miestas – geri santykiai, bendri projektai labai reikalingi yra abiejų šių savivaldybių žmonėms. Todėl tikiuosi, kad ir ateityje mes turėsime gražius, glaudžius ryšius. Labai džiaugiuosi, kad kuo toliau, tuo labiau riba tarp rajono ir miesto ištrinama.

- Pastaruoju metu labai populiaru kalbėti apie politikų įvaizdį. Jūsų taip pat neaplenkė priekaištai, kad pernelyg juo rūpinatės. Ar nenorite pasirinkti paprastesnio varianto: sudalyvauti šventėse, paspausti rankas, įteikti gėlių, pasakyti gražią kalbą?

- Yra tokia populiari frazė: įvaizdis dar ne viskas. Nesakau, kad politikoje jis nesvarbus, bet bijau, kad labai stipriai juo besirūpinant nelieka laiko rimtam darbui. Esu veiklos žmogus. Man patinka tas kūrybos procesas ir geras rezultatas – rajone atidarytas kelias, pastatytas namas. Šiemet iš mirties taško pajudėjo mano sena idėja – Alytaus rajone renovuoti bent vieną daugiabutį. Simne tokie darbai netrukus turėtų būti baigti. O kiek vargome, kol žmones įtikinome. Tuomet dar pagal seną programą 50 procentų skyrė vyriausybė, 30 – savivaldybė. Gyventojams tereikės pridėti 20 procentų. Ir tai neapsiėjo be įtarinėjimų. Bet niekis tos kalbos – svarbu, kad reikalai pajudėjo. Juk kiekvienam norėtųsi gyvenime palikti nors kokį pėdsaką, kad apie tave kalbėtų, kad tave prisimintų. Negi atsisukus atgal norėtųsi pamatyti tik savo įvaizdį? Kažin…