Alovės kaimo gyventojas penkiolikmetis Marius Jakubavičius grybavo Varčios miško glūdumose ir neapsiriko; ten kur svetimi prašalaičiai beveik neužsuka, baravykai mėgavosi jiems gamtos suteikta laisve ir džiaugsmais, kaip kokioje dykumos oazėje poilsiaujanti karavano vilkstinė. Marius vien vienoje vietoje, maždaug 60 metrų spinduliu, aptiko apie šimto gražiausių baravykų tikrų tikriausią plantaciją! Visi jie tokie gražučiai ir nepažeisti parazitų.

M.Jakubavičiui keliaujant iš vidugirio su laimikiu, nuostabūs tos dienos radiniai dar nesibaigė: vaikinas šakose dar aptiko elnio numestą ragą! Tokie patirti dienos įspūdžiai jam tikrai neišbluks visą gyvenimą. Sveikiname!

Šįkart pristatau dar 8 dalyves, tai: Angelė, Dovilė L, Gintarė, Ieva, Ineta, Rugilė, Rūta, Živilė M. (anksčiau skelbtos nuotraukos: http://www.danielius.net/?p=10574, http://www.danielius.net/?p=10617)

Belieka merginoms padėkoti už drąsą. Laukiam kitų nuotraukų el.paštu: info@danielius.net

Kryžių kalnas yra vos 12 kilometrų už Šiaulių; važiuojant Joniškio, Rygos kryptimi. Vietos žmonių kryžiai ten intensyviai pradėti nešti po 1863 m. sukilimo, žuvusių maištininkų garbei. Carinė valdžia kiek įmanydama bandė tai užgniaužti, tačiau veltui… Vėliau antroji kryžių nešimo kalnelin banga vyko Lietuvos tarpukariu 1918-1940 m. O labiausiai Kryžių kalną išgarsino 1993 m. savo apsilankymu popiežius Jonas Paulius antrasis. Daugiau info: http://www.kryziukalnas.lt/apie/

Štai vieną dieną važiuojant Alytaus Naująją gatve prie geležinkelio viaduko esančios autobusų stotelės išvydau sėdinčius ant grindinio du paauglius vaikus ir moterį kažką nuskintose šakose dirbant. Pirma į galvą šovusi mintis buvo, kad ši trijulė riša, komponuoja dekoratyvines puokštes, tačiau stabtelėjus prie jų pamačiau, kad jie paprasčiausiai skina šaltalankio uogas. Žodis “skina”per geras būtų šia tiesiogine prasme. Greičiau tiktų kitas veiksmažodis „kerpa“, nes šios uogos, turinčios daugybę vaistingų medžiagų, taip lengvai nepasiduoda, šalimais esantys dygliukai „badosi“ labiau nei adatos.

Alytaus Panemunės kvartale gyvenantys 54-rių metų Angelė Gudaitienė ir jos 12- 14 metų sūnūs Mindaugas ir Algirdas prasimaitina kasdieniniu gamtos suteiktu darbu; vasarą renka miško uogas, grybus, kitas gėrybes, o juos netrukus realizuodami iš to pragyvena. Surinktas uogas dažniausiai ši trijulė pardavinėdavo prie vienos Alytaus „Maximos“. Gausiai praeinantys žmonės nelikdavo abejingi mažiesiems prekybininkams, ir ne vienas iš jų, dažnai iš pagarbos darbštiems vaikams, pirko mėlynes, voveraites…

Šiuo metu šis trejetas, kad toli nevažiuotų ir neeikvotų lėšų kelionei, įniko skinti netoli jų namų augančias šaltalankio uogas. Jas priduoda vienai miesto supirktuvei. Tačiau iš to uždarbis labai menkas: vos vienas litas šešiasdešimt centų už kilogramą. Per penkias valandas jie priskina apie 18 kilogramų šaltalankio ir matematika paprasta: viso – 28.80 lt. Tačiau Angelė ir tuo džiaugiasi, jie grįžę į namus galės paskanauti šilto maisto, Mindaugas ir Algirdas sukirsti po ledų porciją.

A.Gudaitienė turi devyni vaikus(visi kiti vyresnėliai gyvena ir dirba užsienyje) ir jei įstatymų leidėjas LR Seimas nepakeis daugiavaikių motinų įstatymo, ji tikisi jau kitais metais „išeiti į pensiją“ ir nors kiek lengviau atsikvėpti, mažiau nervintis dėl kitos ateinančios dienos. O išsiskiriant, pašnekovė tikino, kad ji tikrai nesitikėjusi tokios laisvos Lietuvos gyvenimo, tuo labiau savo tokios kasdienybės ir buities…

Atsakymas: taip, yra. Tai Stasys Kazlauskas, dirbantis Alytaus muzikos mokykloje muzikos instrumentų taisytoju. Jis kilęs iš Šakių, vos pabaigęs vidurinę, stojo mokytis į Vilniaus Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą studijuoti klarneto įmantrybių. Po mokslų apie 1982 m. jis drauge su būriu bendraminčių atvyko statyti didelės muzikos estrados į Alytaus eksperimentinį namų statybos kombinatą. Vėliau Stasys aktyvią veiklą pratęsė “Dainavos” dainų ir šokių ansamblyje, kur iš arčiau susipažino su liaudies muzikos instrumentais, o jiems pagedus ar išsiderinus, juos tinkamai suremontuodavo. Nuo 1989 m. S. Kazlauskas gavo nuolatinę tarnybą Alytaus muzikos mokykloje kiek keistoku pareigų pavadinimu-”muzikos instrumentų taisytojas”. Čia jis jau 21 metus taiso įvairiausius instrumentus, valo ir derina juos. Stasys paklaustas, kad gal jis moka jais visais ir pagroti, su šypsena atsako, kad ne. Paprasčiausiai jis juos labai gerai pažįsta iš vidaus, žino jų silpnybes, girdi jų blogą ar gerą skambesį keliskart geriau už mus.

Šiandien beveik nebelikus senosios kartos muzikos instrumentų “remontininkų”, Stasys veik vienas toks belikęs Alytuje. Kalbinti muzikantai sako, kad Stasys Kazlauskas – brangininkas! Ką darysi.., bet  jie visi vieningai pritaria, kad bet kuris instrumentas praėjęs “tech.apžiūrą” pro šio meistro rankas, suskamba, taip kaip kadaise jis būdamas naujas. Prieš tai nusiminusiam muzikantui,  būna malonu tai pamatyti bei išgirsti.

Pabaigai Stasys pridūrė, kad su malonumu priimtų pasimokymui kokį nors protingą jaunuolį į savo dirbtuves, kad būtų kam perduoti savo žinių turtingas bagažas, tačiau tokių vis dar neatsiranda… Kas vėliau Dzūkijos sostinėje akordeonus, saksofonus ir daugelį kitų instrumentų mums derins ir remontuos? Kol kas atsakymo į tai nėra.